Mėgaujantis žaidimu su mirtimi

Dvasinis darbas

Klausimas: Kodėl mes linkę toliau kentėti ir nenorime išsivaduoti iš kančių, tarytum net mėgaujamės jomis.
Atsakymas: Mes mėgaujamės savo kančiomis. Visas pasaulis mėgaujasi kančia, o juk yra labai paprastas kelias išsivaduoti iš jos ir pasiekti tokią stebuklingą būseną, kurios net neįmanoma įsivaizduoti. Bet žmonės linkę kentėti.
Viskuo kaltas mūsų egoistinis noras, kuris mėgsta kankintis. Visas malonumas, kurį jaučiame, kyla dėl kančios įveikimo – tai tikras mazochizmas. Visi mūsų malonumai, nuo pačių mažiausių iki pačių didžiausių, visų rūšių, yra įmanomi tik kančios fone. Arba  mėgaujamės tuo, kad mums pavyko kažkiek išvengti kančių, pakilti virš jų, bet vis tiek, ištakose glūdi kančia. Tokia egoistinio gavimo prigimtis.
Juk malonumui patirti reikalingas noras, o po to – jo pripildymas. O mūsų atveju noras – tai pripildymo nebuvimas, mirtis. O kas šiek tiek aukščiau mirties – tai jau vadinama malonumu, nors tai vis tiek susiję su mirtimi.
Malonumas – kai yra truputį daugiau nei mirties būsena. Tuo tarpu dvasinis malonumas kitoks – ten jaučiamas malonumas duoti. Todėl net žemiausias, bazinis lygmuo – jau teikia gyvybinę jėgą, nes nejaučiu jokio trūkumo. Man nieko nereikia sau, aš esu Binos būsenos, „chafec chesed“, tarytum atsiskyrėlis, gyvenantis miške, kuriam nereikia net marškinių.
Aukščiau šios būsenos jaučiu dar daugiau gyvybės: daugiau atsidavimo, daugiau laisvės. Tuo tarpu savo egoistiniame nore jaučiame tik mirtį bei kančią ir negalime pabėgti nuo jos. Be šito egoizmas negali pajusti malonumo. Skoniui sustiprinti mums visada reikia į patiekalą įdėti truputį „druskos ir pipirų“.

Iš 2012 m. birželio 27 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką

Daugiau šia tema skaitykite:

Viliojanti ateities šviesa

Ar įmanomas gyvenimas be kančių?

Nereikalingos kančios

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.