Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Dvasinis darbas, Grupė

Žinok, jei judėsi pirmyn vienas – niekada neturėsi jėgų. Kelias, kurį galima būtų nueiti per metus, tau truks 15 metų. Ir galiausiai nepasieksi jokio rezultato, išskyrus suvokimą, kad tau reikalinga grupė.
O jei teisingai dirbu su grupe, tai visada, kai pradėsiu kristi, ji pažadins mane. Ir net nebūtinai aiškiais, fiziniais metodais – tai ateis iš aukščiau, kaip vidinis prabudimas. Juk aš susijungiau su grupe. Tuo metu, kol galiu, aš visą laiką galvoju apie ją: kaip mums susijungti, kur joje mano tiksli vieta, į kurią įsitraukiu kaip į dėlionę. Noriu pajusti savąją vietą šioje dėlionėje ir visą laiką apie tai galvoju – vien apie susijungimą. Juk būtent su šia vieta aš sieju savo ateitį, Kūrėjo, kuris mus sujungs, atskleidimą.
Jeigu aš nuolatos stengiuosi, tai negali būti, kad nukrisčiau ir likčiau visiškai be jėgų. Draugai man padės.
Įsivaizduokite, kad aš tarsi mechanizmo elementas, detalė, įtraukta į į sistemą. Aš nuolatos veikiu šią sistemą spinduliuodamas jėgą, norą susijungti, pabudindamas kitus. Ir kažkurią akimirką aš mirštu – šiame elemente staiga išauga egoizmas ir jis daugiau nieko negali padaryti, sustoja tarsi automobilis nuleistomis padangomis. Ir tada, nedelsiant, priklausomai nuo to, kiek aš įkvėpiau kitus, grupės nariai dabar pradeda rūpintis manimi.
Mūsų kūne vyksta tokie patys procesai – visą laiką vyksta kilimai ir kritimai, susitraukimas ir išsiplėtimas, visokių medžiagų sugėrimas ir išmetimas įvairiose sistemose. Taip visą laiką dirba organizmas – taip ir yra, kad esame gyvi.
Gyventi – reiškia tai duoti, tai gauti. Taip veikia bet kuri kūno ląstelė bet kokioje sistemoje – didelėje ar mažoje. O jei aš taip nedarau, tai nebus jokio gyvenimo. Aš galiu būti sužadintas iš išorės, bet tik tam, kad pabusčiau ir vėl grįžčiau prie tokio darbo su aplinka. Aplinka – tai tarsi mano pastangų akumuliatorius, kuris paskui grąžina jas man.
Pradžioje turiu padaryti viską, ką įstengiu. Aš negaliu pasakyti, kad dabar nukritau, ir laukti, kol grupė suteiks man jėgų. Aš vis tik turiu pasistengti, kiek man liko jėgų, ir tada gausiu jėgų iš draugų. Aš negaliu tiesiog iš anksto nukristi jiems ant rankų.
Įgijęs patirties įsitikinsi, kad tai veikia būtent taip ir tau staiga atsiskleis didžiulės jėgų atsargos – imk kiek nori. Tai tarsi bėgimas – kai baigiasi jėgos, bet tu vis tiek bėgi ir tuomet pasieki kritinį tašką, po kurio tau atsiveria antrasis kvėpavimas.

Iš 2012 m. liepos 9 d. pamokos pagal Baal Sulamo laišką Nr. 19

Daugiau šia tema skaitykite:

Kaip laimėti mūšį prieš save

Įsikirtę dantimis arba susikibę dantukais

Kūrėjas stumia – aplinka gaudo

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>