Visos baimės pagimdytos paslėpties

Dvasinis darbas

Baimė gali būti skirtinga: dėl mano būsenos šiame pasaulyje, dėl mano artimųjų, viso pasaulio. Tai yra žemiškosios baimės, kylančios iš to, kad žmogus kol kas neturi teisingo ryšio su Kūrėju, kad suprastų, jog viskas yra Jo rankose ir nieko nėra išskyrus Jį.
Jis nesupranta, kad yra visiškai pavaldus Kūrėjui, todėl bijo dėl savęs šiame pasaulyje. Neturėdamas ryšio su Kūrėju, jis jaučia save ir šį pasaulį tarsi būtų atskirtas nuo Aukštesniosios jėgos. Jam atrodo, kad šis pasaulis egzistuoja savaime.
Paskui yra kitas etapas, kai žmogus bijosi dėl būsenos ateities pasaulyje: dėl paties savęs, dėl artimųjų, dėl pasaulio. Kitaip tariant, jis atskiria save ir pasaulį nuo Kūrėjo tarsi visos šios sąvokos egzistuotų atskirai viena nuo kitos. Todėl ieško tarp jų kažkokio ryšio, kuris garantuotų jam patį geriausią egzistavimą.
Visa ši baimė kyla dėl nepakankamo atskleidimo. Aišku, kad niekas nepadės, išskyrus pasistūmėjimą prie tikrosios baimės – prie virpulio prieš Kūrėją.
Tai jau kitokia baimė – ji ne dėl šio pasaulio ir ne dėl ateities pasaulio, ne dėl apdovanojimo ar bausmės jame. Tiesiog žmoguje kol kas liko baimės: jis dar galutinai neatskleidė, kad Kūrėjas viešpatauja visur, valdydamas geruoju, kad nėra ko prašyti ir nerimauti nei dabartyje, nei ateityje.
Tad kai atsigręžia į praeitį, jis kenčia dėl gėdos už savo blogus poelgius. Kitaip tariant, jis dar neprisirišo prie Aukštesniojo valdymo tiek, kad suprastų, kad nėra kitos valdžios, išskyrus Kūrėjo.
Vadinasi, visų baimių priežastis – atskleidimo stoka. Viskas apibrėžiama tik mūsų perėjimu nuo paslėpties link atskleidimo, mes neturime kito savo būsenų vertinimo kriterijaus. Atskleidimo stoka, paslėptis, nepakankamas Kūrėjo pojūtis, nepakankamas tikėjimas aukščiau žinojimo – visa tai pagimdo baimę, nerimą.
Ši pakopa vadinama „sugrįžimu pas Kūrėją iš baimės“ ir yra tarpinė prieš tobulybę. Ji privalo egzistuoti. Joje žmogus išsiaiškina, kiek dar šiame pasaulyje, tai yra jo troškimuose, kurių viduje jis ir jaučia šį pasaulį, yra tokių, kurie nesusieti su vienintele ir be galo gera Kūrėjo valdžia.
Jis gali greičiau sutvarkyti savo norus, jei dar stipriau susijungia su grupe. Joje jis visada ras Šviesą ir save veikiantį, ir teisingai apdoros visas savo baimes, kad kiekviena baimė kaip galima greičiau pastūmėtų tobulybės link.
Tobula baime vadinama Šviesa Chasadim su Chochmos pašvietimu. Galiausiai, vis tikrindamasis, prie tokios baimės jis turi palaipsniui priartėti. Jei jis reikalauja teisingai, tai prašo leisti suprasti visus trukdžius, tai yra visus savo norus, savybes, kuriomis dar neprilygo Kūrėjui ir kuriose kol kas gyvena netobula baimė.
Žmogus kol kas nebijo dėl to, ar galės virš visų šitų žinių, aukščiau gaunančiojo indo, išlaikyti ketinimą duoti, o būtent tai ir yra tobula baimė. Taip pat baimė dėl to, kokio didumo jo davimas, kitaip tariant, virš kokio gylio indo jis galės pakilti ir būti davime. Taip prieiname prie tobulos baimės.

Iš 2012 m. gruodžio 4 d. pamokos pagal „Įvadą į Mokymą apie dešimt sfirų

Daugiau šia tema skaitykite:

Naujas šventumo ir netyrumo apibrėžimas

Ilgas kelias į baimę

Baimė gimdo maldą, o meilė – dėkingumą

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.