Visų pradžių pradžia

Dvasinis darbas, Grupė

Kabalistinių knygų turinį galima suskirstyti į dvi dalis.
Vienoje iš jų aprašytas mūsų jausminis darbas tarpusavyje, aiškinama, kaip per jį prasiskverbti pas Kūrėją, kuris yra ne kažkur šone, o tarp mūsų.
Iš kitos pusės, mums duoti tikslūs kabalistiniai tekstai, tokie kaip „Įvadas į kabalos mokslą“, „Mokymas apie dešimt sfirų“, „Knyga Zohar“, kurie mums visiškai nesuprantami. Šiose knygose pasakojama apie tą pakopą, ant kurios turime palypėti, ir kokius veiksmus turime atlikti, kad, susijungę tarpusavyje ir gavę davimo savybę, pajustume šioje bendroje savybėje Aukštesnįjį pasaulį.
Todėl, remdamiesi straipsniais ir Baal Sulamo bei Rabašo patarimais, turime atlikti jungimosi veiksmus, o skaitydami knygas apie dvasinį pasaulį – pritraukti į save Šviesą.
Kitaip tariant, viena pirminių šaltinių dalis – mokomoji, kuri formuoja mūsų teisingus ryšius tiek, kad juose pajaustume davimo savybę, Kūrėją.
Antroji dalis skirta tam, kad pamokose siektume susijungimo tikslo taip, kad pasireikštų Aukštesnioji Šviesa, aukštesniosios jėgos, savybės, pakopos, pasauliai ir Šviesos.
Turime šito siekti kaip vaikas, trokštantis tapti suaugusiuoju, kurį gena jo egoistinė prigimtis. Ji visą laiką spaudžia vaiką, mokydama augti, ir jis nepailsdamas tai daro. Dėl to augdami dvasiškai turime būti kaip vaikai: energingai, užsispyrusiai visą laiką žaisti kitą pakopą, kad taptume suaugusiaisiais, ištyrinėtume šį suaugusiųjų pasaulį ir jų tarpusavio santykius.
Todėl, viena vertus, mums reikia anuliuoti save prieš draugus, o kita vertus, būti aukščiau jų, siekti susijungti grupėje, ieškoti bet kokios galimybės jį papildyti, pagilinti, praplėsti, sukoncentruoti taip, kad kiekviename iš mūsų iš visų mūsų kibirkštėlių susirinktų viena didelė kibirkštis, kuri blykstelėtų tarp mūsų. Nereikia bijoti, kad „trinamės“ vienas į kitą kaip riešutai maiše, juk nuo šios trinties taip pat įskeliamos kibirkštys. Jei žinome, dėl ko tai darome, tada mums viskas pasiseks.
Svarbiausia – visą laiką suvokti būtinybę vienytis ir susilieti su Kūrėju. Ir nieko nebijoti! Kai tik grupė ar atskiri žmonės pamiršta, dėl ko jie dirba, jie iš karto iš kabalistinės grupės virsta „juokdarių šutve“.
Kaip sakoma Psalmyne: „Laimingas žmogus, kuris nesekė piktadarių patarimais ir juokdarių šutvėje nesėdėjo“. Šiais žodžiais karalius Dovydas pradeda visame pasaulyje garsias psalmes – žmogaus prašymų ir kreipimųsi į Kūrėją knygą. Jas visuotinai priimta laikyti žmogaus širdies išliejimu Kūrėjui. Tai yra svarbiausias dalykas! Tai visų pradžių pradžia!
Mes žinome, kad grupėse yra labai daug sąlygotumų, problemų, bet visos jos siejasi viename taške – išpildant dėsnį „pamilk artimą, kaip save“, nes tai yra Kūrėjo dėsnis. Kai egoizmas ištaiso save į meilę, jis tampa tapatus Kūrėjui.

Iš 2012 m. gruodžio 7 d. ketvirtosios pamokos Novosibirsko kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Efektyvaus darbo sąlygos

Už ką aš vertinu draugą?

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.