Siauras tiltas tarp pasaulių

Dvasinis darbas

Nėra aukščiau siekiančios būsenos nei savęs, savo egoizmo, visų savo minčių ir asmeninių norų, viso ankstesniojo požiūrio, visų savo planų, tikslų bei vilčių anuliavimas. Tai visiškas savojo „aš“ anuliavimas, tarytum būčiau niekada neegzistavęs, neegzistuoju ir neegzistuosiu.
Viskas, kas lieka manyje – netgi ta kibirkštis arba lašas, iš kurio turiu gimti, taip pat priklauso ne man, o aukštesniajam pasauliui, nes iš ten gautas. Man reikia taip save anuliuoti, kad šis lašas, iš kurio dabar pradėsiu vystytis, būtu Šviesos lašu, taip pat man nepriklausančiu.
Sunku tai įsivaizduoti, bet iš tikro į dvasinį pasaulį įeinama per būseną, kurioje žmogus visiškai anuliuoja save. Vienintelis dalykas, kuris tada praeina iš apačios aukštyn – tai ta kibirkštis, kurios jis nepriskiria sau.
Todėl pradžioje būtinas savęs anuliavimo darbas, o praėjus machsomą jau prasideda darbas su noru mėgautis. Šis darbas skiriasi nuo buvusiojo iki machsomo, pasiruošimo metu. Taip žmogus ima augti dvasiniame pasaulyje ir visą jo augimą sudaro tik vis didesnis savęs anuliavimas. Prie savęs anuliavimo dar prisideda darbas su savo noru artimo labui, esantis žymiai aukščiau už paprastą savęs anuliavimą ir reikalaujantis visiško susiliejimo su artimu bei tarnystės jam su meile, suformuota virš neapykantos.
Tai yra pirmoji dvasinė būsena, kurioje pereiname iš vieno pasaulio į kitą – visiškas savęs anuliavimas, pasiekiamas padedant Šviesai, grąžinančiai prie šaltinio.

Iš 2013 m. kovo 22 d. pamokos pagal knygą Zohar

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo teorijos prie praktikos

Savęs anuliavimo kriterijai

Savęs anuliavimo menas

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.