Nukreipk visas jėgas į tai, kas svarbiausia

Dvasinis darbas, Egoizmo vystymasis

Pokalbis prieš kongresą
Senovės Babilone pirmąkart pasireiškė tikrasis susvetimėjimas tarp žmonių, noras pasidalyti. Egoizmas išaugo ir tai buvo priežastis, kodėl žmonės ėmė tolti vieni nuo kitų, kaip sakoma, liovėsi vieni kitus suprasti. Tada ir atsirado kabalos mokslas.
Kabalą atskleidė vienas iš senovės Babilono šventikų – Abraomas, kuris atrado mūsų priklausymą nuo egoizmo ir suprato, jog šis egoizmas ne veltui pradeda vystytis. Juk būtent anuomet jis pasireiškė labai staigiai ir galiausiai sukėlė visų senovės Mesopotamijos tautų išsiskirstymą po visą pasaulį.
Štai tada ir buvo atskleistas kabalos mokslas, kuris iš esmės teigia, kad nepaisydami egoizmo žmonės turi vienytis. Tai labai sudėtinga ir apskritai ne žmogaus jėgoms, bet reikia suprasti, kad tai Gamtos iššūkis ir turime taip veikti. „Jeigu telksimės ir saugosime tokią vienybę, kuri buvo prieš egoizmo pliūpsnį, – pamokslavo Abraomas, – tai visąlaik kilsime virš šio egoizmo. Jam augant, mes laikysimės vienybės ir kilsime vis aukščiau.“
Taip ir sakoma pirminiuose šaltiniuose, kad anksčiau visi žmonės buvo kaip viena šeima: visi kalbėjo viena kalba, visi suprasdavo vieni kitus, visi buvo artimi vieni kitiems. Jie gyveno labai paprastai, maitinosi iš esmės vienodu maistu. Netgi jei kažkuris buvo turtingesnis, o kažkuris skurdesnis – tai neypatingai atsispindėjo buityje. Visi valgė vytintą žuvį (Tarpupyje jos buvo pakankamai), duoną, svogūnus, česnakus, taip pat ir kai kuriuos pieno produktus – ir viskas. Štai tai, ką jie turėjo, bet turėjo visi. Kitaip tariant, žmonėms nekildavo ypatingų rūpesčių dėl to, kaip prasimaitinti. Žemė buvo derlinga, viskas buvo gerai ir visi gyveno maždaug vienodai – iki pat egoizmo pliūpsnio.
Tad ir Abraomo atskleistas kabalos mokslas irgi pagrįstas tuo, kad žmonės turi gyventi  praktiškai vienodai – tenkindami savo natūralius kūniškus poreikius, kaip reikalauja kūnas, t. y. normaliai, racionaliai. O visa kita, visas likusias jėgas turi skirti tam, kad kiltų virš savo egoizmo.
Abraomas kalbėjo apie tą egoizmą, kuris ėmė busti ir smarkiai augti. Vieną pradėjo traukti prie verslo, kitą prie kažko dar, trečią – irgi… Kiekvienas užsimanė būti didesnis už kitus, geresnis, stipresnis, svarbesnis ir t. t. „Priešingai, mums reikia likti tame pačiame lygmenyje, – kalbėjo Abraomas, – arba, galimas daiktas, kilti gerinant savo gyvenimą, bet vienodai, kad būtume išsaugoję bendrumą, kaip viena šeima.“ Vieningoje šeimoje visais vienodai rūpinamasi, kad kiekvienas turėtų tai, ko reikia, patenkintų savo poreikius, o visur kitur visos jėgos yra nukreipiamos tik kilimui virš egoizmo. Toks požiūris į mūsų raidą ir yra kabalos pagrindas.
Vis dėlto dauguma nepaklausė Abraomo ir nuėjo egoistinio vystymosi keliu, išskyrus tą žmonių grupę, kurią jis surinko. Joje viešpatavo davimo įstatymai: žmonės vieni kitiems parūpindavo tai, kas būtina, ir tuo pačiu metu kiekvienas pagal galimybes stengėsi pakilti, visas likusias jėgas skirdamas saitams su kitais. Jeigu žmonės taip veikia, tai jų tarpusavio ryšyje, santykiuose ima pasireikšti aukštesnioji Gamtos jėga (galima pavadinti ją Kūrėju). Ir tuomet jie jaučia kitą egzistavimo lygmenį – nebe tą negyvąją, augalinę, gyvūninę gamtą, kurią nuolat rūpindamiesi kūno gerove, jo poilsiu, patenkinimu, patogumu, jaučiame dabar, o kitą lygmenį.
Šis lygmuo vadinamas „žmogumi“, arba „Adomu“, – iš žodžio „panašus“ (dome). Panašus į Kūrėją, į tą aukštesniąją jėgą – davimo ir meilės jėgą, kuri iš tikrųjų vadovauja gamtai iš vidaus, ją judina, vysto. Štai kas tada buvo atskleista ir paskui keliems tūkstantmečiams paslėpta, o šiandien vėl pradeda atsiskleisti.
Paskutinieji dabarties kabalistai – Baal Sulamas, Rabašas ir mes su jumis. Beje, mes jau ne šiaip sau tai atskleidžiame, kaip kad jie atskleidė mums, o pradedame tai realizuoti. Ir realizacija vyksta jau ne nuo senovės Babilono lygmens, kai žmonės iš esmės buvo viename lygyje, kaip viena šeima. Tada viskas buvo galbūt paprasta, bet akivaizdu, kad ne taip turėjo toliau klostytis istorija.
Žmonijai reikia išvystyti savo egoizmą, išvystyti kaip reikiant, iki suvokimo, jog jis iš tikrųjų mus žudo. Užuot jautę gėrį, kurį jis mums žadėjo, mes suvokiame, jog esame pasimetę, silpni, nieko nepasiekę. Mes stengiamės gyventi geriau, galiausiai tam išeikvojame visus metus, visas galimybes, kurias turime šioje būsenoje, mūsų gyvenime.
Taigi šiandien mes pradedame nuo visiškai kitokio lygmens – nuo egoistinio, galutinio, finalinio žemiškosios raidos lygmens. Iš tikrųjų egoizmas išaugs kur kas labiau, bet kitame jo lygmenyje žmogus jau pradeda vienytis ir pereina į kitą raidos stadiją.

Iš 2013 m. birželio 12 d. Krasnojarske prieš kongresą vykusio pokalbio

Daugiau šia tema skaitykite:

Visuomenė – vienas bendras dvasinis organizmas

Vienybė per meilę arba neapykantą

Kuo naudingas egoizmas?

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.