Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!

Dvasinis darbas, Grupė

Iš Rabašo straipsnio „Pasislėpė mano Draugas“: „Melsdamasis už visuomenę, žmogus atlieka davimo veiksmą. Šia malda jis formuoja savo atiduodantį indą, kuriame gali atsiskleisti davimo šviesa, gailestingumo šviesa, o jos viduje ir aukščiausiosios išminties šviesa.“
Mes nežinome, kaip tai vyksta. Mums neduoda ramybės įkyrios mintys tik apie save, ir nesugebame galvoti apie nieką kita. Skaitome ir girdime, kad reikia galvoti apie grupę, aplinką, draugus, bet tai ne mūsų jėgoms.
Kartais mums kažkas išeina, o dažniausiai – ne. Galbūt kelioms minutėms atsimename, kad reikia galvoti apie kitus, bet po to mus staiga užgriūna kokia nors asmeninė problema, ir ji mums kelia kur kas didesnį rūpestį, nei visa kita, nustumdama į antrąjį planą meilę draugams, Kūrėją, būsimąjį pasaulį.
Matome, kad tai, kas vyksta su mumis dabar, čia, šiame pasaulyje, būtinybė išspręsti kilusią problemą yra svarbiau už viską. Mėnesius, o kartais metų metus mes nesugebame išsivaduoti nuo šių minčių, kurios nepalieka mūsų ir nuolatos kankina.
Šitaip Kūrėjas moko mus ir atskleidžia mums tikrąją mūsų padėtį. Jis duoda mums tikslų matą, leidžiantį įvertinti mūsų būseną: kokios mūsų mintys, norai, kokia mūsų materija, t. y. kas būtent yra vadinama egoizmu. Šitaip studijuojame savo materiją: kaip stipriai esame paskendę šiose įkyriose mintyse apie save, ateinančiose viena po kitos ir neleidžiančiose atitrūkti. Mes nuolatos grįžtame prie jų ir nieko negalime padaryti.
Kartais jos apima mus stipriau, ir būname visiškai paglemžti šio nerimo  dėl savęs. Kartais šis spaudimas truputį susilpnėja, ir tada suprantame, kad šios problemos buvo duotos specialiai, kad išmoktume būti ištvermingi ir neskirtume joms viso savo gyvenimo. Kartais net suvokiame, kad jos skirtos pastūmėti mus prie kitų minčių: apie gyvenimo tikslą, apie jo prasmę, vietoje to, kad skęstume smulkmeniškuose išgyvenimuose dėl savo materialiojo egzistavimo. Juk iš esmės nieko baisaus nevyksta.
Ir visgi mes nesugebame išsivaduoti nuo šių egoistinių minčių. Šitaip Kūrėjas moko žmogų, ir apie šią būseną pasakyta: „Pasislėpė mano Draugas.“ Mes nebejaučiame Jo svarbos, tikslo didybės. Atsibundame vidury nakties su sunkiomis mintimis apie savo asmenines, amžinas problemas, ir negalime išmesti jų iš galvos. Jos tiesiog neleidžia mums ramiai gyventi.
Kreipiamės pagalbos į grupę, į draugus, jau nebežinodami, ką daugiau daryti. Dėl to, kad vis tik esame tarp draugų ir dalyvaujame visuose jų veiksmuose, po visų savo pastangų, mes pagaliau suprantame, kad viskas, kas vyksta, – tai žaidimas iš aukščiau, kuriame reikia įžvelgti, kaip iš aukščiau su mumis žaidžiama. Mes matome, kad Kūrėjas mus treniruoja ir nori šiame fone mums atskleisti didesnę dvasinio vystymosi svarbą.
Mes staiga pradedame jausti, kad mintys apie draugus mums svarbesnės už visas įkyrias mintis apie save. Šių minčių fone galime patikrinti, pamatuoti, kaip stipriai mums svarbus dvasinis tikslas, t. y. davimas artimui, mintys apie draugus ir rūpinimasis visa žmonija. Būtent šių įkyrių minčių atžvilgiu turime galimybę patikrinti, ar galime taip pat nuolatos laikytis virš jų, išgyvendami dėl kitų gerovės, dėl Kūrėjo didybės.
Matome, kad šitas procesas buvo būtinas tam, kad mes pagaliau pajustume savo dvasinės pažangos, dvasinio tikslo svarbą. Juk dvasinė realybė neturi jokios formos, vaizdo, pavidalo. Mes patys konstruojame dvasinį pasaulį kaip savo materialų gyvenimą dengiantį apvalkalą, sudarytą iš ketinimo duoti. Mes tarytum išverčiame šį pasaulį į kitą pusę, į „atvirkštinį pasaulį“, ir tokiu būdu kuriame dvasinį pasaulį.
O kol jo nesukursime, dvasinis pasaulis tarytum neegzistuoja jo siekiančio žmogaus atžvilgiu. Vadinasi, kad būtent virš visų įkyrių egoistinių minčių ir kovos su problemomis mes turime galimybę sukurti dvasinę formą, kuri realizuosis mūsų viduje. Todėl pasakyta: „Tavo akys pamatys Kūrėją, ir niekieno kito!“  – tik akys tų, kurie galės atsilaikyti prieš visas kliūtis ir jas įveikti, išmokę iš jų sukurti davimo apdangalą visai materialiai realybei. Apdangalą, kuris ir tampa mūsų dvasine realybe.
Tada pamatome, kad pats materialusis gyvenimas nebuvo svarbus. Šis pasaulis buvo tik iliuzija, specialiai sudaryta tam, kad virš jos, ant jos pamato mes galėtumėme sukurti tikrą ir amžiną dvasinį pasaulį.

Iš 2013 m. liepos 16 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Pats esi atsakingas už savo gimimą

Nuo egoizmo iki meilės – vienas žingsnis į viršų

Nesidrovėkite žaisti

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.