Pabėgimas nakties priedangoje

Dvasinis darbas

Mums trūksta siekio, stipraus noro, ketinimo, stimulo, būtinybės. Mes lyg ir norime dvasingumo, klausomės (pamokų), mokomės, bet neužsidegame taip stipriai, kad tai mums taptų įkyria idėja, tarytum paniškai bijotume dėl savo gyvybės. Ką daryti, jeigu neturime tokio deginančio noro?
Akivaizdu, kad savo jėgomis, be išorinio spaudimo ir motyvacijos iš viršaus ar iš apačios niekada negalėsime pasiekti nerimastingo noro gauti Šviesą, grąžinančią į šaltinį. Savo jėgų mums nepakanka. Negalime taip stipriai suartėti vienas su kitu, kad pajustume, jog mums iš tikro reikia to, kad visos mūsų maldos, viltys, lūkesčiai taptų bendri ir susipintų iki visiško savojo aš praradimo. Mes nejaučiame tokio poreikio, neturime tokio noro!
Tik tada, kai mums ateina naujas noras iš išorės, iš kitų žmonių, kurie reikalauja mūsų pagalbos, jaučiamės esantys įtemptoje, žūtbūtinėje padėtyje. Tarytum žmogus, kuris gyveno vienas ir nelabai dėl savęs jaudinosi, manydamas, kad kaip nors prasimuš. Tačiau, susikūrus šeimą, jam tenka nuo ryto iki vakaro galvoti apie tai, ką parneš namo, kuo pamaitins vaikus. Tai jau tokie įsipareigojimai, nuo kurių neįmanoma pabėgti.
Tas pats vyksta ir mums: kai užmezgame ryšį su publika ir jai kažką žadame, tai garbės, valdžios siekis, gėdos baimė verčia mus pasirūpinti savo pažadų įgyvendinimu. Poreikis išpildyti publikos norus įpareigoja mus stipresniam tarpusavio ryšiui vienas su kitu. Tada jaučiame, kaip labai reikia draugų.
O jeigu šito išorinio noro nepakanka tam, kad sukeltų mumyse jaudulį ir nerimą dėl būtinybės pasiekti vienybę, tai Kūrėjas mums prideda, siųsdamas įvairiausius neapkentėjus, kaltintojus, su kuriais esame priversti kovoti ir nugalėti. Kitaip tai gniuždo mūsų savimeilę, teršia gerą vardą, sukelia nepatogumų ir įstumia į neviltį.
Šitaip mums atsiveria naujos tuštumos, prie kurių niekada nepavyktų prisikasti patiems – mums šito neleistų kūno, mūsų egoizmo, apsauginė reakcija. Kūrėjas jas atveria, užsiundydamas ant mūsų priešininkus iš išorės kaip lojančius šunis.
Visuose tokiuose poveikio instrumentuose reikia įžvelgti pagalbą iš aukščiau. Tokios negatyvios jėgos papildo mūsų pačių jėgas, kuriomis kažkaip bandėme susivienyti bei kažko pasiekti, ir gerokai mus pastūmėja pirmyn, daro grynai materialų poveikį, persmelkiantį mus iki kaulų ir smūgiuojantį į skaudžiausią vietą.
Tikėsimės, kad šios jėgos bus pakankamai stiprios, jog imtume melsti pagalbos, kaip pasakyta: „Ir ėmė dejuoti Izraelio sūnūs nuo šio darbo, ir išgirdo Kūrėjas jų šauksmą Jam“. Tai labai rimtas darbas. Negalima užtušuoti ir ignoruoti tokių išpuolių, o atvirkščiai, reikia bijoti, gėdytis, teisingai dirbti su šiais instrumentais, duotais mums sėkmei ir ištaisymui.
Visa tai – pagalba prieš mūsų egoizmą. Nieko nėra mūsų pasaulyje sukurta be reikalo, o tik kaip pagalba mums. Nors mums ir reikėtų gintis bei užsiimti teisingą poziciją kritikos bei visų problemų atžvilgiu, nerimauti dėl savo pažadų publikai įgyvendinimo, tačiau kartu dėkoti Kūrėjui už visus šiuos poveikio būdus, karčius, bet būtinus vaistus mūsų egoizmui, padedančius nuo jo atitrūkti ir pakilti.
Mums reikia įgyti norą, kompensuojantį skirtumą tarp dviejų pakopų: mūsų dabartinės pakopos ir kitos, dvasinės. Šią formulę sudaro mūsų pačių noras, publikos noras, neapkentėjų norai. Visa tai turime suvienyti vienoje formulėje ir taikyti ją savo maldoje MAN, tuo suteikiant jai galią, pakankamą atsakymui iš viršaus MAD gauti. Šie MAN ir MAD projektuoja tiesioginę ir atspindėtąją Šviesą, pakeliančią mus, visus kartu susivienijusius, į aukštesniąją pakopą.
Tai mūsų bendras pakilimas. Mozė neišeina iš Egipto vienas. Jis tik pabėga iš ten kuriam laikui pas Itro ir grįžta. Tačiau iš egoistinės vergovės išeina visi kartu, ir šito negalima pamiršti.
Platindami formuojame savo stiprų norą, kurio reikia išėjimui iš Egipto, šuoliui į naują dvasinę pakopą, o visos baimės, nuogąstavimai, smūgiai, nusivylimai duodami tik tam, kad mus dar stipriau sutelktų ir įpareigotų bėgti reikiamu momentu.
Faraono armija ir negatyviosios jėgos bei tamsi naktis, kuriai atėjus galime pabėgti, nors tai ir tamsi bei nemaloni būsena – viskas susijungia į tokį jėgų ir sąlygų derinį, kuris lemia mūsų gimimą naujajame pasaulyje.

Iš 2013 m. rugsėjo 30 d. pasiruošimo pamokai

Daugiau šia tema skaitykite:

Dvasinio gyvenimo išvakarės

Kritinę akimirką atsivers antrasis kvėpavimas

Sunkumai – pagalba iš aukščiau

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.