Tikrovės suvokimas paprastoje Šviesoje

Dvasinis darbas, Realybės suvokimas

Kongresas Čilėje. Antroji pamoka
Aukštesnioji Šviesa yra absoliučioje ramybėje – Kūrėjas geras ir neša mums tik gėrį. Kitaip tariant, mes visą laiką esame priešais Šviesą, absoliutų gėrį, kuris niekada nesikeičia, keičiamės tik mes.
Todėl melsti galime tik savo asmeninio išsitaisymo. Beprasmiška prašyti, kad Kūrėjas pasikeistų – Jis ir taip absoliučiai geras visiems be išimties ir kitoks negali būti.
Teisingas tikrovės suvokimas – tai supratimas, kad keistis gali ne Šviesa ir net ne mes, o tik aš vienas. Juk tai, kaip dabar jaučiu kiekvieną pasaulyje, visus su juo vykstančius pokyčius, nustatau pagal tai, kaip aš pats keičiuosi. Vietoj to, kad reikalaučiau pokyčių iš kitų, man reikia sąveikauti su jais, kad sužadinčiau pokyčius savyje – ir tada visas pasaulis pasikeis.
Išmintingi žmonės iš savo gyvenimo patirties jau seniai suprato, kad beprasmiška bandyti pakeisti kitus. Niekas nepasikeis – viskas priklauso nuo manęs. Kabalos mokslas suteikia žmogui labai paprastą realybės suvokimą, aiškindamas, kad kiekvienas turi ištaisyti tik save, o ne kitus.
Kad įtikinčiau save pasikeisti, man reikalinga aplinka. Veikdamas aplinką, aš veikiu save. Aš tarsi noriu pagerinti aplinką, bet, galiausiai, aplinka keičia mane. Aš žaidžiu su Kūrėju, aplinka, tik dėl to, kad paveikčiau patį save. Galiausiai, pasikeisiu taip, kad tapsiu panašus į Kūrėją ir tada pasieksiu tikrąjį tikrovės suvokimą, matydamas tikrovę tokią, kokia ji matoma iš Šviesos, Kūrėjo, pusės.
Kūrėjas suteikė mums galimybę, veikiant aplinkai, palaipsniui keisti save, pagimdyti save kiekvieną kartą vis panašesnį į Kūrėją. Jei suvokiu visą pasaulį ir visus draugus kaip tobulus, o save kaip reikalingą išsitaisyti, prisitraukti prie jų lygio, tai dirbsiu nepertraukiamai, palaipsniui artėdamas prie Kūrėjo. Ir, iš tikrųjų, nesvarbu, kas vyksta aplinkoje, kas teisus, o kas ne. Aš visa tai suvokiu kaip Kūrėjo žaidimą su manimi. Tai Jis organizuoja aplink mane visą šį teatrą, kad padėtų man prisiderinti prie Jo. Juk jei nėra nieko, išskyrus Kūrėją – gerą ir nešantį gėrį, tai bet koks kitas vaizdas, nesukeltas vienintelės – gerosios – jėgos, liudija apie mano vidinį sugedimą, kurį turiu ištaisyti.
Dėl to privalau nuolat analizuoti save, kalbėtis su Kūrėju, siekdamas išsiaiškinti, ką Jis duoda man pamatyti, išgirsti, pajusti, prie ko prisiliesti, apie ką pagalvoti, ką įsivaizduoti. Kokie prisiminimai mane staiga apima, kokios mintys sukasi manyje.
Kūrėjas sukuria aplink mane visą pasaulį, kad aš nė vieną akimirką nepamirščiau, kad viskas yra Jo sukurta, ir nepertraukiamai kontaktuočiau su Juo, norėčiau Jį atskleisti, suprasti! Tarsi kūdikis, kuriam kažkas sakoma, o jis nieko nesupranta, bet žiūri sužavėtas pravira burna. Taip ir mes, kiekvieną akimirką turime stengtis suprasti, ką Kūrėjas nori mums papasakoti per visą šį pasaulį, kurį mums rodo.
Juk iš tikrųjų yra tik mažytis noras mėgautis, kuris jaučiasi tarsi egzistuotų fiziniame kūne, su rankomis ir kojomis. O aplink save jis mato kitas formas, kitus kūnus, visą pasaulį. Šis didžiulis pasaulis nuolatos keičiasi, viskas jame sukasi. Bet visa tai egzistuoja tik mano nore mėgautis, išryškėja tik mano vidiniame suvokime, o ne egzistuoja tikrovėje.
Tokiame išgalvotame pasaulyje mes gyvename. Visi jo vaizdai formuojasi mūsų egoizme, kad teisingai juos iššifruotume. Jei mūsų norui mėgautis gausime davimo ketinimą, tai vietoj visų šio pasaulio formų pajausime Aukštesniąją jėgą, Aukštesniąją Šviesą, kuri užpildo visą pasaulį. Prie tokios galutinės, tikros suvokimo formos mums ir reikia prieiti.
Viso darbo esmė – ištaisyti savo vidinį suvokimą, išsilaisvinti nuo šios ligotos fantazijos, kurioje dabar egzistuojame – nuo šito įsivaizduojamojo pasaulio prieiti prie paprastos Aukštesniosios šviesos. Dėl darbo su aplinka, įsivaizduodami vis arčiau Aukštesniąją šviesą, tai yra davimą ir meilę artimui kaip pačiam sau, galime pakeisti savo suvokimą ir vietoje šio pasaulio pajusti Aukštesnįjį pasaulį.
Šis iškreiptas suvokimas, piešiantis mums materialųjį pasaulį, išnyks, ir vietoj jo pajausime vieną Kūrėją, išskyrus Jį nieko daugiau nėra. O mes egzistuojame Jame, ir viskas skęsta baltos Šviesos vandenyne. Tai ir bus reali tikrovė, o ne ta išgalvota, kurioje gyvename dabar.

Iš 2014 m. liepos 30 d. antrosios pamokos Čilės kongrese

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“

Žvilgsnis į Kūrėją iš kūrinio pozicijos

Kaip pateisinti Kūrėją?

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>