Toks nenuspėjamas žmogus

Kabala ir kiti mokslai, Realybės suvokimas

Pastaruoju metu vis aiškiau suvokiame, kad visas pasaulis – viena sistema, kurioje nėra nieko atsitiktinio. Viskas vyksta pagal bendrą programą, kurios nežinome. Nežinome, kas ją sugalvojo ir valdo. Tačiau mums aišku, kad viskas paklūsta kažkokiai aukštesniajai programai.
Todėl, pagal kokį nors reiškinį, įvykusį vienoje vietoje, galima nuspėti reiškinius, įvyksiančius kitose vietose. Galų gale į visą sistemą imame žiūrėti kaip į vieningą visumą.
Iš to kyla klausimas: kodėl negyvajame lygmenyje pasiekiame tokių puikių rezultatų, o kalbant apie žmogų, negalime nieko numatyti? Sugebame į kitą planetą nusiųsti kosminį laivą, kuris ten nusileis ir fotografuos, o nuotraukas atsiųs mums, arba nukreipti tą laivą į tolimas žvaigždes.
Taigi, mokame apskaičiuoti jo judėjimą, o tai rodo, kad žinome gamtos dėsnius, bent jau fiziniame lygmenyje.
Iš tiesų, šie tarpusavio ryšio dėsniai egzistuoja, juk neatsitiktinai viskas Visatoje sukasi. Bet tik negyvajame lygmenyje, o augmeninės ir gyvūninės gamtos, esančios Žemės paviršiuje, lygmenyje mums kyla sunkumų. Negyvajame lygmenyje dar galime numatyti rezultatus, negyvosios gamtos poveikį augalams ir gyvūnams bei gyvūnų poveikį augalams ir negyvajai gamtai.
Tačiau su žmogumi viskas kur kas sudėtingiau. Neaišku, kaip jis įsiterpia į bendrąją sistemą. Kol tyrinėjame tik augalus, pagal metų laiką ir klimatą dar galime numatyti, kas jiems atsitiks vienų, dvejų, penkerių ar netgi penkiasdešimties metų laikotarpiu. Gyvūnų pasaulio įvykius irgi galima šiek tiek numatyti.
Bet apie tai, kas įvyks rytoj žmogui, nieko negalime pasakyti. Kuo labiau išsivystęs tyrinėjimo objektas – negyvasis, augalinis, gyvūninis, žmogiškasis, – tuo daugiau jį veikia nenuspėjamos jėgos ir priežastys, ir mes negalime prognozuoti tolimesnio jo likimo.
Juk mums svarbiausia – sužinoti ateitį. Dabartyje mes jau, šiaip ar taip, egzistuojame. Tačiau įdomu, kas atsitiks kitą akimirką arba po tūkstančio metų.
Ryšį tarp negyvosios ir augmeninės gamtos dar šiek tiek suvokiame: pavyzdžiui, kaip saulės šviesa veikia augalų augimą ir vytimą. Nors ir čia nutinka netikėtumų, susiduriame su nesuprantamais reiškiniais, kai staiga dėl mums nežinomų priežasčių išnyksta tam tikros augalų rūšys.
Bet mes visiškai nesuprantame žmogaus įtakos visai gamtos sistemai. O svarbiausia, kad kiekvienas žmogus – individuali, ypatinga asmenybė. To nėra tarp augalų, ten visas laukas nuvysta kartu. Tai vyksta ne todėl, kad neskiriame dėmesio vienam augalui, o į visą lauką žiūrime kaip į visumą. Jie iš tiesų susiję vieni su kitais.
O kiekvienas žmogus turi savo specifinį, asmeninį likimą, besiskiriantį nuo kitų. Tai pastebima net tarp naujagimių, jie labai skirtingi: vienas apdovanotas puikia sveikata, kitas – protu. Kiekvienas individualus.
Bet apie gyvūnus to pasakyti negalima. Įdomu tai, kad net žmonių kūnai, priklausantys gyvūniniam lygmeniui, labai skiriasi vieni nuo kitų. Juose projektuojasi žmogiškasis lygmuo ir suteikia jiems ypatingą individualumą, kiekvienas kūnas įgyja savo nepakartojamas psichologines ir fiziologines savybes.

Iš 2015 m. sausio 1 d. 489-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo prietarų prie tikrojo gamtos pažinimo

Pagreitintas laiko pulsas

Pasaulis – už davimo jėgos ribų

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.