Pagreitintas laiko pulsas

Realybės suvokimas

Klausimas: Žinome, kad laiko pojūtis labai subjektyvus. Kaip atsitinka, kad viena sekundė, per kurią reikia priimti svarbų sprendimą, išsitęsia taip, kad žmogus spėja daug ką išgyventi ir apgalvoti?
Atsakymas: Iš tiesų, tokį reiškinį patiria daugelis žmonių. Ir netgi kasdieniame gyvenime jaučiame, kad kartais laikas išsitempia, o kartais lekia ir susispaudžia.
Jei maloniai leidžiu laiką, jis pralekia nepastebimai, o jeigu nemaloniai – tai negaliu sulaukti, kada gi tas laikas praeis.
Tačiau laikas – dar subjektyvesnė sąvoka, nei mes manome. Įdomu, ar jaustume laiką, jei negyventume pagal savo pulsą – 80-90 dūžių per minutę, arba pagal kvėpavimo dažnumą – 16-18 įkvėpimų per minutę? Jei negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta neturėtų sezoninių ciklų, ar suvoktume laiką žmogiškosios pakopos lygmeniu, savo pojūčiais? Tikriausiai ne.
Galbūt laiką suvokiame taip dėl to, kad tokia mūsų sandara šiame gyvūniniame, kūniškame lygmenyje, kuris veikia mūsų žmogiškąjį suvokimą ir lemia gyvenimo bei realybės suvokimą. Žmogus auga jausdamas savo ryšį su praeitimi, dabartimi ir ateitimi.
Gyvūnai, skirtingai nei žmonės, gyvena dabarties momentu, tačiau tam tikru būdu yra susiję su ateitimi ir geba ją nujausti. Gyvūnai ateitį jaučia gerokai aiškiau už žmones, nes yra susiję su gamta. O gamtoje jau yra visos ateities formos, tik mums neatsiskleidžia.
Tiek, kiek sugebame anuliuoti savo norą mėgautis, galime pereiti nuo subjektyvaus laiko suvokimo prie objektyvesnio ir tada taip pat pajausti ateitį. Problema ta, kad esame savo egoistinių norų nelaisvėje. Juos nugalėjus ir pakilus virš jų, laiko, judėjimo ir erdvės supratimas gali visiškai apsiversti ir nustoti riboti mūsų suvokimą.
Bandydamas išsilaisvinti iš savo egoizmo, pakilti virš jo, žmogus ima galvoti: jei visa Visata, negyvoji materija, augalai, gyvūnai ir žmonės – tai vienas noras mėgautis, tuomet turi būti priešinga jėga, tai yra noras teikti malonumą, užpildyti norą mėgautis. Tada žmogus nori pažinti šią jėgą ir pats pereiti iš gaunančiojo malonumą lygmens į teikiančiojo lygmenį.
Pakilti virš savo noro mėgautis – reiškia pakilti virš savo prigimties. Ar galima išeiti už Visatos ribų, nukeliauti atgal už Didžiojo Sprogimo akimirkos ir grįžti į būseną, egzistavusią iki jo, – pasiekiant tą jėgą, kuri sukūrė visą kūriniją?
Ir staiga suprantame, kad tam nereikia skristi į tolimas žvaigždes ir ieškoti kitų pasaulių. Visa tai rasime tiesiog čia, savo viduje. Juk žmogus viską suvokia subjektyviai. Todėl dirbdamas su savo suvokimu, požiūriu į tai, kas vyksta prieš mane čia ir dabar, galiu atlikti tokius pratimus, kurie padės pakilti virš mano noro mėgautis. Juk be manęs nieko daugiau nėra – viskas egzistuoja tik mano sąmonėje.
Galiu valdyti savo norą: išeiti iš jo ir jį apriboti. Kitaip sakant, aš neleidžiu jam veikti egoistiškai, o virstu jėga, kuri jį valdo.
Pakilti virš noro mėgautis reiškia įgyti norą duoti – šaltinį, kuris jį pripildo. Noras duoti – tai jėga, sukėlusi Didįjį Sprogimą ir suteikusi tą energijos kibirkštį, iš kurios išsivystė mūsų Visata. Tai jėga, sukūrusi bei užpildanti visą materiją.
Iš esmės ši jėga egzistuoja visur, juk ji palaiko materiją, judina ją, bet mums lieka nepasiekiama. Mes pastebime tik jos pasekmes: traukos, atostūmio jėgas. Bet koks veiksmas vyksta dėl šios jėgos, aukštesniosios energijos kibirkšties, kuri mums padovanojo visą gyvybę.
Tačiau tol, kol gyvensiu savo egoizme, laikas bus mano pulsas, egzistuosiantis tiek, kiek būsiu gyvas aš pats, ir jis bus visiškai subjektyvus. O jeigu noriu pakilti virš laiko – prašom, man tereikia pakilti virš savo noro mėgautis.

Iš 2014 balandžio 17 d. 351-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą

Daugiau šia tema skaitykite:

Kas yra laikas?

Ištrūkti iš laiko pančių

Laiko šeimininkas

Komentarų nėra

Komentarai

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>