Pavydas – pati galingiausia jėga. Negaliu pakęsti, kad kitas turi tai, ką turėčiau turėti aš. Šis jausmas toks stiprus, nes kyla iš Šviesos poveikio iš aukščiau, tai leidžia man pajausti kitą žmogų kaip save. Ir todėl pavydžiu jam, juk tai, ką jis turi, palyginus su tuo, ką matau turįs pats, atrodo man, kaip daug kartų padauginta iš atstumo tarp mūsų.

* * *
Pavydas kyla dėl to, kad kylame iš vienos Adam Rišon sielos ir todėl galime jausti vieni kitus, matyti, ką turi draugas. O egoizmas padaugina tai, ką pamačiau pas draugą daugybę kartų taip, kad net pats menkiausias daiktas svetimose rankose atrodo itin vertingas ir man jo norisi.
Man rodos, kad man trūksta būtent to, kas yra pas jį ir jeigu tai gausiu, tai visiškai užsipildysiu. Ir tai kyla iš Adam Rišon sistemos.

* * *
Jei manyje pabunda neapykanta, koks nors noras, vadinasi turiu su juo dirbti. Nesame atsakingi už savo norą ir jo pobūdį – noras atsiranda, pradingsta, vėl grįžta. Kabaloje nekovojame nė su vienu noru, o tiesiog dar labiau įsijungiame į tinkamą aplinką, kur gauname tinkamą nukreipimą ir jėgą.
Žmogus neturi jokių šansų įveikti savo noro priešpriešiais kovodamas su juo, ir nesuprantama, kodėl mėgina tai daryti. Turiu žiūrėti į savo norus kaip į duotus man tam, kad jų padedamas išaugčiau.
O jeigu sugriausiu kokį nors norą, negalėsiu augti. Turiu pakilti virš noro ir teikti pirmenybę dvasiniam tobulėjimui. O tai įmanoma susijungus su aplinka ir kreipiantis į Kūrėją, realizuojant taisymosi metodiką.
Netgi nepaisau tų atsiskleidžiančių manyje norų, nes neketinu jų realizuoti. Suvokiu juos kaip trampliną, nuo kurio turiu atsispirti, kad šoktelčiau į viršų. Tai bus teisingas santykis.
#257508

Iš 2019 m. gruodžio 13 d. rytinės pamokos