Nuolatos pamirštame, kad be Kūrėjo nėra nieko kito. Kūrėjas taip daro tikslingai, Jis vienintelis viską valdo. Jis keičia vaizdus priešais mus ir mes pamirštame, kad visa tai – menamas pasaulis. Jis vadinamas išgalvotu pasauliu, nes nuo mūsų slepia Kūrėją.
Kūrėjas slepiasi už pasaulio, kurį matome aplink. Negyvoji, augalinė ir gyvūninė gamta, žmonės ir pats žmogus su savo vidiniu pasauliu – visai tai slepia Kūrėją nuo žmogaus.
Turime nepamiršti to. Čia ir yra problema. Kaip rašo Baal Sulamas, pati didžiausia bausmė žmogui – kai jis atsijungia nuo Kūrėjo, kitaip tariant, Kūrėjas atjungia jį nuo Savęs, juk pats žmogus nieko nedaro.
Todėl visas mūsų darbas – nuolatos prisiminti, kad yra Kūrėjas ir žmogus, ir tarp jų yra šis išgalvoto pasaulio paveikslas. Žmogus neturi ištrinti šio paveikslo, reikia jį susieti su Kūrėju. Kūrėjas sukuria priešais jį visus šiuos pavidalus, o žmogus turi per jėgą juos susieti su Kūrėju. Juk Kūrėjas tai daro tam, kad žmogus visas tas formas iš paslėpties paverstų atskleidimu. Ne daugiau.
Neturime jokio kito darbo. Visame savo gyvenime, visur, kas egzistuoja, reikia tik paslėptį (kai pasaulis nuo manęs slepia Kūrėją) paversti atskleidimu. Ši paslėptis ateina tik iš Kūrėjo, ir aš turiu visus tuos pavidalus susieti su Juo.
Juk negyvoji gamta, augalija, gyvūnija, o svarbiausia, žmonės, – visi jie lėlės, marionetės, įvairūs pavidalai, kurie neturi valios laisvės mano atžvilgiu, ir jie neturi jokios savarankiškos tikrovės.
Galiausiai jie visi – viršelis, į kurį įvelkamas Kūrėjas, kad būtent per jį atskleisčiau Kūrėją. Jeigu man pavyksta jėga prasiskverbti pro tą viršelį, kaskart jį susiejant su Juo, suprantant, kad tai Jis su manimi žaidžia, ir Jis visa tai daro, tai šis viršelis iš paslėpties virsta atskleidimu.
Turime nuolatos už to laikytis, sustiprinti vieni kitus, kad taip suvoktume tikrovę. Tai mūsų pagrindinis darbas. Ir tuomet pamatysime, kad jau tiesiogiai dirbame su Kūrėju ir visąlaik mėginame atskleisti „Be Jo nėra nieko kito“ ir „Geras ir Kuriantis gėrį“ kiekvienoje kliūtyje, kurią Jis stato tarp Savęs ir mūsų.
Mums reikia nuolatos gyventi su šiuo paveikslu, su tokiu suvokimu, tikrove, kurią taip sau įsivaizduojame. Ir mūsų darbas visuomet turi būti į tai nukreiptas. O pasaulio vaizdai neturi mūsų pavergti ir žaisti su mumis taip, kad sektume paskui juos. Priešingai, visada įsitveriame Kūrėjo, o pasaulio vaizdai tarnauja tam, kad sustiprintų ryšį tarp mūsų ir Jo.
Tai ir asmeninis žmogaus darbas, ir jo darbas per grupę. Asmeninis – parengiamasis darbas, o darbas per grupę – išties palaimintas, ten reikia laidavimo, abipusio palaikymo.
Juk po to, kai žmogus kaskart mėgina už kliūčių atpažinti Kūrėją, jis gauna tokias įvairias, sudėtingas kliūtis, kad tik padedamas grupės įgyja teisingą požiūrį į Kūrėją, esanti jos viduje. Tuomet grupėje jis ima kurti sistemą, atskleidžiančią Kūrėją, kaip veikiantį įvairiomis formomis visas žmogaus savybes ir jausmus, protą ir širdį.
Individo ir grupės atžvilgiu yra skirtumas sakant „Nėra nieko kito tik Jis“. Mažoje pakopoje atskleidimas galimas žmogui asmeniškai, o ant pagrindinių pakopų žmogus jau jaučia, kad jam būtina grupė ir tas prietaisas, per kurį jis atskleidžia Kūrėją visuose pasireiškimuose, t. y. dešimtyje sfirų.
#222932

Iš 2018 m. kovo 2 d. rytinės pamokos „Purimo tema“

Daugiau šia tema skaitykite:

Nuo ko slepiasi Kūrėjas?

Ar keičiasi Kūrėjo pavidalas?

Pasaulis, kuriame „Nėra nieko kito, išskyrus Jį“