Taškas širdyje – sielos užuomazga

Dvasinis darbas, Kabala

Visi ankstesnieji mūsų norai vadinasi „širdimi“. Naujasis dvasinio pasaulio troškimas, trauka prie savo ištakų, vadinama „tašku širdyje“. Iš kur atsiranda šis taškas? Tai sielos nusileidimo į mūsų pasaulį rezultatas. Čia siela įsikūnijo į materiją, bet ne visiškai. Sieloje liko tam tikras dvasinis taškas-užuomazga, ir dabar ji mumyse prabunda.
Žmogus po viso savo žemiškojo egoizmo vystymosi, kūniškų troškimų, valdžios, žinių troškimo staiga atranda savyje visiškai naują siekį – ne mūsų pasaulio siekį. Jis tiesiog plėšomas prieštaringų norų: iš vienos pusės širdis, tai yra visi ankstesni išvardinti norai, o iš kitos pusės, kilęs naujas – ne mūsų pasaulio noras. Atsiranda disonansas, didžiulė įtampa tarp širdies ir taško širdyje, kuris yra būsimosios sielos užuomazga.
Siela vadinamas noras pajusti Aukštesnįjį pasaulį. Žmogui būtina per kabalą šį tašką vystyti iki tokios būsenos, kol taškas „išbrinks“ ir pasieks didžiulės sferos dydį, kurioje būdamas, žmogus galės pajusti Aukštesnįjį pasaulį, savo amžiną, užbaigtą būseną. Jis pradeda gyventi šitame savo naujame būvyje, su šiuo jausmu, kuris dominuoja virš visų žemiškųjų troškimų, širdies, ir žmogus susitapatina su aukštesne būsena, su tašku širdyje. Žmogus pasineria į nenutrūkstantį aukščiausios energijos, šviesos, informacijos, kuri egzistuoja dvasiniame lygmenyje, srautą, nesusijusį su mūsų pasauliu. Žmogus pradeda plaukti šitame neaprėpiamame ir amžiname žinių okeane, Aukščiausiojoje šviesoje.
Ši būsena iš dalies primena žmonių, patyrusių klinikinę mirtį, pasakojimus: jie jautė Aukščiausiąją šviesą, tokią begalinę ir tokią gerą, kuri tarsi kvietė kažkur…
Mes turime pasiekti šią būseną. Jei mes tai padarysime būdami savo kūne, nustosime jį laikyti pačiu svarbiausiu. Jis bus pažabotas ir prislopintas. Taip mažą troškimą nuslopina didesnis. Kūnas su jo mažomis reikmėmis praryjamas didžiulio noro ir galingo jausmo, kuris apima Aukštesniojo pasaulio suvokimą. Iki tokio lygmens mes ir turime pakilti. Jame mes turime egzistuoti.
Pasiekti šią būseną – kiekvieno gyvenančio žemėje pareiga. Kodėl „pareiga“? Todėl, kad mes turime grįžti į tą lygį, iš kurio atėjome į šį pasaulį, pati gamta mus stumia į tai ir  ji nepaleis mūsų nei po vieną, nei visų drauge, kol neišpildysime savo paskirties.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Apie gyvenimą, tikslą ir sielą“

„Klausimai apie sielą“

„Ar žmogus turi sielą?“

Komentarų nėra

Komentarai


Warning: Undefined variable $user_ID in /home/kabala/domains/laitman.lt/public_html/wp-content/themes/disciple/comments.php on line 96

Leidžiamos HTML žymės: <a href="" title=""> <abbr title=""> <acronym title=""> <b> <blockquote cite=""> <cite> <code> <del datetime=""> <em> <i> <q cite=""> <s> <strike> <strong>