Klausimas: Liko tik keletas dienų iki Berlyno kongreso. Mes norime jį pajusti jau dabar. Pajusti, kad visas pasaulinis kli yra tos pačios būsenos. Kaip tai padaryti?
Atsakymas: Visų pirma mums reikia suvokti, kaip smarkiai mes galime kas kartą sustiprinti savo tarpusavio ryšį ir vis intensyviau organizuoti kabalos platinimą pasaulyje. Būtent nuo to priklauso mūsų dvasinė būsena. Kita mūsų dvasinė pakopa priklauso nuo to, kaip stipriai mes išplisime pasaulyje, – tokiu lygiu mus ištaisys / pakels Šviesa. Nes mes egzistuojame ne dėl savęs, ne dėl savo pakilimo, o dėl to, kad išplistų kabala.
Baal Sulamas straipsnyje „Mozės ragas“ rašo, kad kabalos platinimas pasaulyje vadinamas ragu, kas reiškia Mozės kvietimą. Mozė – tai savybė, ištraukianti žmogų iš egoizmo (nuo žodžio „mošech“ – „ištraukti“). Štai tai mums reikia padaryti. Jeigu mes dar truputį padėsime pasauliui priartėti prie savojo egoizmo ištaisymo, tai ir mus pakels tiek, kiek pasaulis šito pareikalaus. O jei jis nepareikalaus, tai ir mūsų nepakels.
Kaip mirdamas sakė Ari? Taip atsitiko, kad tuo metu šalia jo nebuvo Chaim Vitalio, jo pirmojo mokinio, kuriam Ari perdavė šios išminties kelius. Baal Sulamas apie tai savo laiške rašo: „Icchakas Koenas, vienas iš Ari mokinių… įėjo pas šį jam mirštant ir verkė, kad dingsta viltis, kurią jie puoselėjo mokytojui gyvenant, pamatyti pasaulį, pilną gėrio, išminties ir Kūrėjo Šviesos. Ir atsakė jam Ari: „Jeigu atsirastų tarp jūsų bent vienas visiškai teisus – nepaimtų manęs iš šito pasaulio anksčiau laiko“…Ir sušuko mokinys: „Tai mes neturime jokios vilties?!“ Ir atsakė Ari: „Jei užsitarnausite, tai ateisiu pas jus ir mokysiu jus.“ Mokinys paprieštaravo: „Kaip gi tu ateisi mokyti mūsų, jeigu jau palieki šį pasaulį?“ Ir atsakė Ari: „Ką tu supranti giliose paslaptyse ir mano grįžimo pas jus keliuose!“ Pasakė ir iš karto numirė, kad gyventų kitame pasaulyje…“.
Tą patį sakė Baal Sulamas. Kadangi jo mokiniai buvo nepakankamo lygio tam, kad jis toliau su jais mokytųsi, jis mirė. Čia nėra jokių kitų išskaičiavimų. Jeigu žmogus reikalingas, tai jį laiko, duoda jam šią misiją, o jei ne, tai paima jį, – yra kito darbo. Todėl mums reikia suprasti, jog turime iš visų jėgų siekti išplatinti kabalos mokslą, ir tada mus pakels. Viena nuo kito visiškai priklauso! Ne tik nė vienas iš mūsų negalės pakilti (apie tai net nėra kalbos!), bet ir visa grupė stipriau nesusivienys, jei teisingai nedalyvaus kabalos platinime pasauliui.
Tikėsimės, kad šiais metais padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, ir tada iš tikro užsitarnausime išėjimą į Aukštesnįjį pasaulį.
Iš 2011 m. sausio 14 d. pamokos pagal straipsnį „Pratarmė knygai Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite: