Klausimas: Kaip mums po kongreso išlikti tos būsenos, kurią ten pasiekėme, juk paprastai visada nukrentame?
Atsakymas: Mes negalime sau to leisti, panašiai kaip motina su mažu vaiku ant rankų negali pasakyti, kad ji serga. Yra tokių situacijų, kada būtinybė užgožia viską. Ir tik jeigu mama yra prie mirties, kažkas kitas pasirūpins jos vaiku.
Mūsų atveju – mes neturime laiko poilsiui, gražbyliavimui, nuopuoliams. Pasaulis aplink mus vystosi labai greitai, o mes atsiliekame ir privalome „eiti koja kojon“ pagal jo tempą.
Mes vis labiau pradėsime jausti, kiek visa, kas bloga pasaulyje, yra susieta su mumis, nes vėluojame taisytis.
Todėl net neleidžiu sau galvoti apie nuopuolį po kongreso – to negali būti!
Be to, iki pat vasaros mums nusimato daugybė svarbių įvykių: kongresai Italijoje, Ispanijoje, Maskvoje. Turime visi kartu susitelkti ir jiems ruoštis. Todėl neturime jokių pertraukų, viskas labai suspausta laike. Ir tai gerai, nes atitinka pasikeitimų pasaulyje tempą.

Iš 2011 m. kovo 25 d. pokalbio apie kongresą

Daugiau šia tema skaitykite:

Gyvenimo išmintis: mėgautis kiekviena akimirka

Kai atslenka tamsa

Kritimas – tai džiaugsmas