
Klausimas: Susidurdamas su neigiama gyvenimiška situacija, žmogus paprastai pradeda klausti: „Kas vyksta? Kodėl tai atsitiko būtent man?“ Po to žmoguje „suveikia“ arba jau esami religiniai mechanizmai, arba įsivaizdavimas apie pusiausvyrą ar teisingumą.
Atsakymas: Paradigma labai paprasta.
Jei suvokiu, kad yra vieninga mus valdanti gamtos jėga, ir mes noromis ar nenoromis veikiame pagal šią programą, ir turime ją vykdyti taip, kaip privalėjome praeiti visą evoliuciją, vadinasi, viskas, kas su manimi vyksta, kyla iš šios programos. Vadinasi, teigiami ar neigiami įvykiai vyksta tik todėl, kad pastūmėtų mane ir aplinkinius pirmyn.
Po daugkartinių tokių situacijų aptarimų, kai gaunu įspūdžių iš kitų, kiek jie supranta ir mato tai savo gyvenime, pradedu įsisamoninti, kad patys neigiamiausi poveikiai ir yra patys rezultatyviausi, jei išnaudoju juos tam, kad susijungčiau, pakilčiau virš savęs.
Būtent jie „išstumia“ mane iš šio gyvenimo, padeda pakilti jausmiškai ir protiškai prie to bendrumo, ir todėl, apskritai, jie – patys palankiausi. Už juos turėčiau dėkoti labiau nei už kokius nors teigiamus pojūčius, kurie mane atpalaiduoja ir neleidžia man veržtis pirmyn. Juk jei mano noras ir taip pripildytas, kam gi man kur nors bėgti?
Iš 2012 m. gegužės 30 d. pokalbio apie integralųjį auklėjimą
Daugiau šia tema skaitykite:
