
Kai žmonės buvo artimesni gamtai, jie jautė ją taip, kad mums dabar tai atrodo vos ne mistika. Iš tikrųjų jiems atsiskleisdavo realūs gamtos reiškiniai. Pavyzdžiui, Amazonijos gentys supranta mišką daug geriau nei mes, jaučia jo kvapą už daugelio kilometrų, skaito pėdsakus ir ženklus, iššifruoja garsus…
Juk tų genčių žmonės nieko daugiau neturi. Žmogus gyvena gamtoje, nuo jos priklauso jo gyvenimas, ir todėl jis vis labiau plėtoja savo ryšį su aplinka. Pagal paukščio skrydį, pagal vėjo dvelksmą jis sužino apie daugelį dalykų. Visą negyvąją gamtą, augaliją ir gyvūniją jis sujungia draugėn ir suvokia kompleksiškai.
O mes, atvirkščiai, vengiame aplinkos, užveriame duris ir langus, kad tik nematytume miesto grūsties ir negirdėtume mašinų burzgimo. Galiausiai blokuojame savo suvokimo instrumentus, visiškai atsitveriame nuo gyvenimo, nuo Visatos.
Klausimas. Vis dėlto žmonės dažnai painioja artumą gamtai su kažkuo antgamtišku…
Atsakymas. Visa tai – jutimai, pojūčiai, kuriuos galima išugdyti savyje. Kai kurie žmonės gali paimti tave už rankos ir papasakoti, kas tu esi ir kokie tavo planai. Kai kurie spėja ateitį, skaito mintis. Tai natūralūs pojūčiai, kuriuos mes praradome vystantis civilizacijai, o ne kokia „ekstrasensorika“. Gamta įskiepijo žmogui daug aštresnius jutimus nei dabartiniai. Ir ji nepalieka abejonių, kad stebuklų nebūna…
Iš 2012 m. gruodžio 30 d. pamokos pagal straipsnį „Kūnas ir siela“
Daugiau šia tema skaitykite:
