Nuomonė. Altruizmo, t.y. nesavanaudės ir, atrodytų, nemotyvuotos pagalbos artimam egzistavimas ilgą laiką glumino mokslininkus. Jeigu individui ir pačiam ne visuomet pakanka maisto arba kitų resursų, kam dalintis su draugu? O jeigu ir pakanka, tai kodėl nesukaupus atsargos? Evoliucionistai spėjo, kad pagalba artimam pasirodė naudinga rūšių grupiniam išgyvenimui ir todėl įgijo teigiamą socialinį vertinimą.
Altruizmas refleksų lygmeniu gali būti užkoduotas smegenyse. Nustatyta, kad mumyse yra „pagalbos artimam centras“, pagalba kitiems yra vos ne organizmo poreikis. Psichologai pastebėjo, kad žmonės mėgsta jaustis dosnūs ir geri, taigi artimųjų palaikymas faktiškai patenkina jų pačių poreikį „būti geriems“. Neurofiziologai nustatė, kad altruistinių poelgių metu smegenyse suaktyvėja sistema, atsakinga už malonumus.
„Altruistiniai“ neuronai nedraudžia gauti malonumo iš asmeninės naudos, tačiau nurodo alternatyvų tokio malonumo šaltinį gerų poelgių forma.
Altruizmui nesąmoningai padeda mintys apie mirtį. Šalia kapinių norinčiųjų padėti kitiems būdavo 40 proc. daugiau, kapinių artumas nesąmoningai nuteikdavo žmones užuojautai ir pagalbai artimam.
Komentaras. Žinoma, tai ne daugiau nei egoistinis „altruizmas“, o ne tikrasis, kai žmogus apskritai negalvoja apie naudą, veikia nepaisydamas jos. Tai neįmanoma nepakeitus mūsų prigimties, o pakeisti ją galima tik pasitelkus aukštesniąją altruistinę jėgą – Šviesą, davimo savybę. Ją galima pritraukti specialia metodika, vadinama kabala.
Nors davimo savybė yra pagrindinė tikrovės savybė bei jėga, kuri maitina visa, kas egzistuoja, mes jos aiškia forma nejaučiame. Ji vadinama „Kūrėju“ ir yra paslėpta nuo mūsų. Atskleisti tą savybę galima tik ta apimtimi, kuria ši savybė pradės skleistis mumyse. Tai ir vadinama Kūrėjo atskleidimu.
Šiuo metu ši savybė vis stipriau atsiskleidžia mūsų pasaulyje ir todėl mes jaučiamės sutrikę, apimti depresijos, nemokantys valdyti gyvenimo. Tokiu būdu ši davimo savybė stumia mus jos atskleidimo link.
Daugiau šia tema skaitykite: