Baal Sulamas, „Įvadas į Knygą Zohar“, 18 p.: Žmogus – viso kūrinio centras, o kiti kūriniai neturi savo reikšmės ir vertės, išskyrus tai, kiek jie naudingi žmogui pakeliui tobulumo link. Todėl jie pakyla ir nusileidžia kartu su žmogumi be jokios naudos sau.
Visi negyvosios, augalinės ir gyvūninės gamtos kūriniai neturi asmeninės vertės, negali išsitaisyti, todėl kyla ir leidžiasi kartu su žmogumi. Kitaip tariant, žmogus pastebi, kad visos šios rūšys, visa Visata, visa Žemės flora ir fauna yra jame, neturėdami iš savęs jokios naudos, panašiai kaip fizinis kūnas, sudarytas iš žemesniųjų gamtos pakopų.
Todėl tiek, kiek aš ištaisau savo norą žmogaus pakopoje, į šį ištaisymą įsijungia negyvosios, augalinės ir gyvūninės pakopos norai. Be to, aš iš tikrųjų jaučiu jų įsijungimą, be jokios priklausomybės išoriniam būviui. Juk aš praėjau šiuos norus, ir jie taip pat išsitaisė, o iš dalies – išnyko.
Prieš milijonus metų išmirė dinozaurai, net ir šiandien nyksta rūšys – užtai mokslininkai atranda daugybę naujų, apie kurias anksčiau nežinojo. Visa tai – projekcija to, kas vyksta su mūsų norais. Todėl nereikia pulti į paniką dėl galimo žmogiškosios giminės išmirimo. Tiesiog kai kurie norai, esantys mumyse, išsisėmė, užbaigė aktyvųjį ciklą – ir nyksta. Daugiau jų nebereikia, ir jie „virsta pelenais“.
Iš 2013 m. kovo 11 d. pamokos pagal „Įvadą į Knygą Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite: