Norėdami niekada nekristi dvasiniame darbe, turime patys ieškoti šio darbo trūkumų, kai esame pakilime. Kaip išminčiai sakė: „Senolis eina susilenkęs ir visada žiūri į žemę, tarsi ieškodamas, iš anksto saugodamasis, kad kažko nepamestų“. Papildomai patartina užpildyti savo laiką pagal nekintančią dienotvarkę, įsipareigojant platinti, versti, rašyti straipsnius, budėti virtuvėje ir t.t.
Jei žmogus nuolatos užsiėmęs privalomais darbais, nesvarbu kokiais, tai išsigelbės nuo kritimo, nes bus priverstas padaryti kažką, kas susiję su dvasiniu tobulėjimu, bet kurios būsenos būdamas. Kitu atveju jis tai darys tik tol, kol jaus pakilimą.
Bet po jo krentame, pradžioje to nė nejausdami. Nukristi labai lengva, tad žmogui kurį laiką dar atrodo, kad jis yra pakilime. Ir materialiajame gyvenime leistis nuo kalvos lengva. Tu dar jautiesi aukštai, o iš tikrųjų leidiesi. Ir kai leidiesi, jau nesinori nei atversti knygos ir skaityti, nei klausyti, nei mokytis – ši abejingumo būsena užklumpa ir valdo, tada jau labai sunku iš jos ištrūkti.
Todėl būtina nusistatyti aiškią dienotvarkę, kuri tikrai laikys žmogų. O visi kiti patarimai, žinoma, teisingi, bet praktiškai jų beveik neįmanoma įgyvendinti. Tai dėsnis, bet kad jo laikytumeisi, turi susiorganizuoti griežtą dienotvarkę, įsipareigodamas visą laiką dirbti dvasinį darbą. Tai aš jums patariu iš savo patirties.
Iš 2013 m. balandžio 28 d. pasiruošimo pamokai
Daugiau šia tema skaitykite: