Nėra išeities, reikia iš visų jėgų laikytis dešiniosios linijos – tikėjimo aukščiau žinojimo. Iš daugelio metų patirties matau, kad mokiniams sunku suprasti, kas yra dešinioji linija, reikalaujanti anuliuoti save, būti džiaugsmo, tikėjimo aukščiau žinojimo būsenos. Mūsų įprastinėje kalboje nėra tokių žodžių.
Gal bus aiškiau, jei paaiškinsime tai truputį kitaip. Mes žemesniojoje pakopoje gauname pagalbą iš aukštesniosios pakopos tiek, kiek žemesnioji pakopa nori būti panaši į aukštesniąją. Tai vyksta visose pakopose: negyvojoje, augalinėje, gyvūninėje ir žmogaus – tiek mūsų pasaulio, tiek ir visų aukštesniųjų pasaulių. Dėdamas pastangas prilygti aukštesniajam žemesnysis ištraukia iš aukštesniojo energiją, priverčia rūpintis savimi. Taip veikia ir materialaus, ir dvasinio pasaulio fizikos dėsniai.
Todėl, jei stengiuosi išsilaikyti dešiniojoje linijoje, kitaip tariant, būti panašus į aukštesnįjį, artėti prie jo formos, mėgdžioti jo veiksmus – tai reiškia, kad įgaunu embriono formą. Juk noriu anuliuoti save prieš aukštesnįjį. Nepaisydamas to, kad esu grynas egoizmas, noriu anuliuoti save prieš aukštesnįjį, įeiti į jį taip, kad ten likčiau nematomas ir būčiau niekaip nejaučiamas – iki tokio laipsnio atiduodu save jam.
Tai vadinama tikėjimu aukščiau žinojimo, juk aš tai darau aukščiau savo proto, jausmų, norų. Ir dėl to gaunu iš aukštesniojo ne tik supančiąją Šviesą, o galiu aplinkos palaikomas taip susikoncentruoti kartu su draugais, kad per šią aplinką man ims sklisti Šviesa, kuri jau iš tikrųjų pradės auginti mane dvasiniame pasaulyje.
Aš jau tiesiogiai kontaktuoju su aukštesniuoju pasauliu. Esu ne tik supančiosios Šviesos veikiamas, o gaunu tikrąją vidinę Šviesą, dvasinį „kraują“ („dam“ nuo žodžio „domem“ – negyvasis), kraują, maitinantį embrioną, Nefeš šviesą, negyvąjį šventumo lygmenį.
Kodėl jis vadinamas šventuoju? Tai apibrėžia dalykai , kurių žmogus siekia. Egzistuoja daugybė mokymų, religijų, metodikų. Todėl reikia išsiaiškinti, ar konkretus metodas veda į susiliejimą su Kūrėju, į panašumą su Juo, į meilę artimui kaip pačiam sau, iš kurios kyla meilė Kūrėjui.
Jei metodika siekia tokio tikslo ir iš tiesų atveda prie to žmones, mokydama juos, kaip su kiekviena diena vystyti norą mylėti kūrinius, o per juos pasiekti meilę Kūrėjui, tai šis mokslas vadinamas šventuoju, dvasiniu. Antraip jis, priešingai, taps mirtinu narkotiku vietoj gyvenimo eleksyro.
Daugiau šia tema skaitykite: