Sankt Peterburgo kongresas. Pirmoji pamoka
Keisdami save mes keičiame pasaulį. Pasikeičia absoliučiai viskas, kas egzistuoja: tai, kas vakar atrodė ydinga, atrodys tobula, kas atrodė egoistiška, bus jaučiama kaip altruistiška, neapykanta pavirs meile, o išsiskyrimas, abipusis nutolimas – taps susivienijimu, susiliejimu. Visa tai priklauso vien nuo žmogaus savybių.
Tie laipsniško pasikeitimo laiptai – pakopų, sfirų, pasaulių, parcufų, laiptai – iš tikrųjų yra mūsų vidinių pasikeitimų skalė. Vien į vidinius pasikeitimus būtina sutelkti dėmesį, būtina nusiteikti keistis.
Patys mes jokiu būdu negalėsime to padaryti. Žmogus negali pats savęs ištraukti iš egoistinės būsenos, tai įvyks tik jeigu mes padėsime vieni kitiems, jeigu kursime ypatingą aplinką, kuri kaip inkubatoriuje ims mus greitai, teigiamai ugdyti.
Tam mes ir susiburiame. Tam mes ir vienijamės. Tam mes dalyvaujame draugų susirinkimuose. Apskritai viskas – tik tam, kad pamėgintume pridėti pakankamai pastangų pritraukiant bendrą jėgą, kuri yra visose virš mūsų pakopos esančiose pakopose.
Mes esame po pirmąja pakopa – šių laiptų nulinėje pakopoje, ir pritraukiame kitos pakopos jėgą, jos poveikį mums tiek, kiek jos siekiame.
Siekiame ne pašokdami aukštyn, o vienydamiesi. Stengdamiesi susivienyti, išryškinti vienybę, abipusį įsitraukimą, susiliejimą, tarpusavio pagalbą, meilę, paramą, ketindami visu tuo sukelti supančios Šviesos, kitos pasaulio pakopos poveikį mums, mes atliekame vienintelį teisingą veiksmą, kuris gali nulemti sėkmę.
Pamažu mūsų veiksmai sukelia Šviesos švytėjimą. Nors mes to ir nepastebime, šis švytėjimas jau daro mums įtaką. Veikiame kaip vaikas, kuris nežino, kaip auga, tiesiog žaidžia žiūrėdamas į suaugusiuosius ir automatiškai, kaip beždžionėlė, kartoja jų veiksmus. Nepaisant to, kad jis nesupranta, nežino, prie ko tai prives, gamta instinktyviai skatina jį taip elgtis.
O mes veikiame sąmoningai, nepaisydami savo egoizmo. Būtent dėl to mes pritraukiame supančią Šviesą, keičiančią mūsų savybes. Juk mes norime jas pakeisti, o ne tiesiog augti tokie, kokie užprogramuoti prigimties, tarsi maži, egoistiškai besivystantys vaikai. Juos irgi veikia Šviesa, nes visi pokyčiai vyksta tik jai padedant. Bet mes norime vystytis kitaip ir todėl, įveikdami savo egoizmą, pritraukiame jau ne šiaip ugdančią Šviesą, kuri augina mažus vaikus. Mūsų veiksmai – sąmoningi, abipusiai nukreipti į vienijimąsi. Mes norime, kiek tik galima norėti turint neištaisytų, atvirkštinių savybių, kad šis susivienijimas bent kažkiek įvyktų.
Mes natūraliai, nesąmoningai arba netgi ir sąmoningai siekiame egoistinių tikslų. Mes norime suprasti, pajausti, pamatyti, atskleisti – kitaip tariant, mums tai yra tam tikras egoistinis įsigijimas. Mums esant nulinėje pakopoje į tai neatsižvelgiama, nes viskas duota gamtos, mes kitaip negalime. Vis dėlto jeigu virš viso to, padėdami vieni kitiems, kartu siekiame vidinių pasikeitimų, tai to pakanka. Todėl pagalba, kurią gauname iš aukščiau, vadinama „supančia“ Šviesa, t. y. nematomai mus veikiančia Šviesa.
Ji pamažu mus valo, suartina, atskleidžia mumyse tam tikras naujas savybes. Beje, būtent tas naujas savybes, kurios iškyla jau dėl mūsų suartėjimo ir mokymosi poveikio, turime taisyti. Visa, ką jaučiame nuopuolio metu: atsižadėjimą, nutolimą, priešiškumą, įvairiausias problemas, ypač grupėje, netgi ir kasdieniame gyvenime, – tai būtent tos neigiamos savybės, į kurias turime nukreipti dėmesį, ir, priešindamiesi joms, toliau stengtis suartėti. Kitaip tariant, mumyse iškylantys neigiami norai, ketinimai, atstūmimai vienų nuo kitų, nuo grupės, nuo mokytojo – visa tai teisinga, visa tai būtina. Būtent tai vadinama „bloguoju pradu“.
Juk visa, su kuo gimėme, – tai ne blogasis pradas, o tiesiog įprastinis žemiškas egoizmas, nieko jame nėra. Blogasis pradas – tai būtent tie atstūmimai, kurie kyla mumyse veikiant siekiui žengti pirmyn, būtent juos mums ir reikia taisyti.
Todėl labai gaila tų draugų, kurie buvo su mumis, siekė tobulėti, buvo labai užsidegę, rimti, bet galiausiai, vos pradėję jausti stiprų neigiamą grupės, mokytojo, mokymosi poveikį, nesugebėjo įtikinti savęs ir toliau atkakliai laikytis pasirinktos krypties. Ir grupė nesugebėjo jų paveikti, padėti suprasti, kad visi jiems kylantys neigiami pojūčiai ir yra tie tikrieji, patys geriausi norai, virš kurių reikia pakilti, su kuriais reikia kovoti, – ir su niekuo kitu.
Pavydas, pyktis (kiekvienas turime pilną neigiamų savybių rinkinį) – visa tai ne tas. O štai šitie nauji, prieš grupę nukreipti norai – patys reikalingiausi. Būtent juos reikia surinkti, būtent su jais dirbti. Taigi reikia atkreipti į tai dėmesį.
Toks darbas – labai reikalingas ir veiksmingas aiškinimasis. Juo labiau reikalingas, kai pradėsime dar glaudžiau suartėti ir ypač kai Šviesos savybės pamažu ims reikštis mumyse, mes jausime ir tarpusavio suartėjimą, ir nutolimą, vėl suartėjimą ir vėl nutolimą – atsiras kvėpavimas, širdies ritmas, plaučių ritmas, judėjimas į vidų ir į išorę.
Baal Sulamas aprašo tai trečioje knygos „Išminties vaisiai“ dalyje kaip sušilimą ir atšalimą, arba susitraukimą ir išsiplėtimą. Štai šis susitraukimas ir išsiplėtimas jau yra dvasinio gyvenimo išvakarės.
Vaisiuje, esančiame motinos įsčiose, dar visiškai nėra jokio vidinio gyvenimo – gyvenimas pasireiškia jame, bet tik kaip kažkokioje kūno dalyje. O vėliau jame ima formuotis įvairūs organai, kurie veikia skirtingai: ima plakti širdis, dalis organų pradeda prisiimti būsimąjį vidinį darbą.
Žinoma, tikrasis gyvenimas atsiranda esant gimdymo impulsui, kaip sakoma, pereinant „machsomą“ – barjerą iš vieno pasaulio į kitą (kai išeina vaisius), bet laipsniškas vidinis užgimimas jau yra: embrionas girdi, jaučia, kaip jį veikia supanti aplinka. Jame pasireiškia kažkokie nesąmoningi, dar jo nesuvokiami poveikiai, reakcijos ir t. t.
Panašiai ir mumyse jau pradeda jaustis tokie impulsai: suartėjimas ir nutolimas, suartėjimas ir nutolimas, bet dar labai nežymiai. O dvasinėse pakopose, kai pradėsime aiškiai jausti Šviesos poveikį, tai bus tikri, labai rimti postūmiai.
Dėl šios priežasties mes turime remti vieni kitus. Kai vieni išeina, kiti turi paremti juos, abipusiai įsitraukdami vieni į kitus; kai viename atsiranda ertmė, noras, atstūmimas (įvairiausi minusai), kiti tučtuojau šią ertmę kompensuoja pliusais, ir atvirkščiai. Tada iš šių abipusių papildymų, būtent dėl vidinio dvasinio metabolizmo, gimsta gyvenimas.
Turime turėti tai omenyje. Pagrindinis dalykas – sukibti visiems kartu, suprantant, kad turime remti vieni kitus. Ir jeigu, nepaisant šios paramos, staiga patirsime kažkokį nutolimą, tai turime pajusti: „O kurgi ši parama manyje? O kurgi aš drauguose?“ Toks abipusis svyravimas yra to gyvenimo, kurį studijuojame, pradžia.
Ir tuomet Šviesa jau ims reikštis mumyse aiškiau, ne kaip supanti, o kaip pripildanti. Siekdami pripildyti kitą ir suprasdami, kad neturime, kuo jį pripildyti, mes pradėsime jausti, jog būtent Šviesa ir sukeldavo visokiausius mūsų veiksmus, mintis, atstūmimus. O dabar mes jau patys, savarankiškai pritraukiame ją, kad ji darytų mums poveikį.
Šviesa nematomai veikia už mūsų, sukeldama mumyse įvairiausių minčių, norų. Tai, kad gyvename, egzistuojame – visa tai ji automatiškai sukelia mumyse, bet mes nesuvokiame jos veiksmų, nejaučiame jų.
Mūsų užduotis – pareikalauti jos dalyvavimo ten, kur nieko negalime padaryti. Jausime įvairiausias tuštumas, o turime stengtis pajusti, surasti, ko dar aš galiu pripildyti kitus. Tada galiu reikalauti Šviesos, juk jeigu neturiu, ko pripildyti draugų, reikalauju Šviesos.
Aš turiu pajausti, kad noriu tai padaryti. Jeigu aš visas nukreiptas įsitraukti į kitus, Šviesa gali būti mano partnere. Tokiu atveju aš jau pradėsiu akivaizdžiai jausti jos veiksmus manyje, būtent tam jos šaukiuosi. Tai vadinama „nuo meilės draugams prie meilės Kūrėjui“. Tai yra aš primygtinai reikalauju, kad Šviesa išvien su manimi tame dalyvautų.
Taigi mano darbas – pildyti draugų tuštumas tol, kol visos juose susidarančios tuštumos bus užpildytos manimi. Ir taip – kiekvienu iš mūsų. Tada šis abipusis visų su visais susijungimas ir sukurs tą sistemą, kuri vadinama Begalybės pasauliu, ir pakels mus į kitą lygmenį.
Tai bus pirmas lygmuo. Jis yra artimas realizacijai. Antrame lygmenyje jau galėsime dirbti aiškiau, realiai jausdami, kur yra tos kitų tuštumos.
Aš jausiu jas kaip atstūmimus, kaip jautė didieji knygos „Zohar“ kūrėjai. Jie aprašydavo, kaip nekęsdavo kits kito, kokias tuštumas kits kitame atrasdavo, kaip jausdavo blogąjį pradą, atstumiantį juos vieną nuo kito, ir kaip dėl to, taisydami abipusį atstūmimą, atskleisdavo Zohar – aukštesnįjį į juos nusileidžiantį švytėjimą. Taip jie tarpusavyje atverdavo davimo ir meilės savybę, nes tai ir yra tas pagrindas, tas indas, kuriame gali atsiskleisti Šviesa.
Mes neturime to pamiršti. Kas akimirką tai, ką jaučiame ir apie ką galvojame, Šviesa iš anksto formuoja mumyse, o mes turime iš to surasti, kaip siekti jos vientisumo atskleidimo ir sukelti savyje visišką jos pojūtį, t. y. abipusio davimo vieni kitiems savybę.
Iš 2013 m. liepos 12 d. 1-osios Sankt Peterburgo kongreso pamokos
Daugiau šia tema skaitykite:
Dvasinės linijos pradžios taškas