Klausimas. Jeigu būtent mes taisome tai, kas reikalinga plačiajai auditorijai, ir kildami prisijungiame jos norus, tai ką daryti kitiems žmonėms?
Atsakymas. Žinoma, mes neatimame iš jų darbo.
Klausimas. Vadinasi, jie irgi patiria kelio, kuris veda į vienybę, peripetijas?
Atsakymas. Jie turi patirti tas pačias būsenas, kaip ir mes, tik nestipriai.
Tarkime, aš dirbau pusę amžiaus kurdamas kompiuterį. Pagaliau parsinešiau jį namo ir įjungiau. Tik spėjau nusisukti, kai mano anūkas tuoj pat prisėdo prie kompiuterio ir pradėjo spaudinėti klavišus. Aš žmogus rimtas, pripratęs kruopščiai studijuoti instrukcijas, o jis man meta: „Seneliuk, čia viskas paprasta! Tuoj išbandysiu keletą dalykų ir viską parodysiu.“
Jis mokosi „instinktyviai“, intuityviai, „vidumi“, lengvai suvokia, kaip pasiekti rezultatą. Pasirodo, kompiuteris sukurtas pagal jo, o ne mano supratimą. Man šio kompiuterio sukūrimas kainavo daug jėgų, o anūkui nereikia jokių pastangų, jis tai pagauna natūraliai. Kitaip tariant, aš atlikau didelį ištaisymą tam, kad anūkas viską gautų lengvai. Ir dabar jis galės geriau už mane dirbti mano sukurtu instrumentu.
Taigi čia slypi dvi priešingybės, dvi pakopos: mes atliekame platesnio užmojo ir sunkesnį darbą, o kiti tarsi skina mūsų darbo vaisius ir lengvai pakyla į savo kartos lygmenį.
Jiems viskas bus kur kas paprasčiau ir natūraliau. Mes metų metus sunkiai dirbame, kad pasiektume kokių nors rezultatų, surastume seminarų formą, padedančią kelti naujus klausimus, o jie tai pagaus iš karto: „Aišku, kad reikia daryti būtent taip.“ Būtent todėl, kad mes dabar dirbame, prakaituojame ir abejojame, jie visą vaizdą susikurs akimirksniu.
Klausimas. Ar reikia tokiu atveju visam pasauliui bent kartą apsilankyti seminare? Ir tada toliau viskas vyks automatiškai? Ar mums teks nuolat kreipti žmones?
Atsakymas. Jie įgaus jausmą ir protą „automatiškai“, kad ir kokiomis formomis vyks šis procesas.
Apskritai kiekviena dvasinio vystymosi pakopa yra priešinga ankstesniajai, todėl remiantis vienos būsenos charakteristikomis negalima numatyti kitos būsenos.
Manau, žmonės pajus, kad susivienijimas seminaro forma suteikia jiems galimybę spręsti visas gyvenimo problemas. Ir tada jie patys ieškos ir perims šią metodiką per internetą, televiziją ir t. t. – be ilgų svarstymų, kaip vaikai, kuriems nereikalingos darbo kompiuteriu instrukcijos. Na, o šiuolaikinė „mada“ trumpalaikė.
Klausimas. Tai gal mums tiesiog reikia išplatinti žinią apie naują metodiką? Paskelbti ją kuo platesnei auditorijai?
Atsakymas. Ne. Jeigu mes nelabai stengsimės, tai ir kiti nieko neveiks. Anūkas sumanus tik todėl, kad jo senelis ir tėvas visą gyvenimą dirbo ir „uždirbo“ jam naują protą, naują supratimą.
Mums reikės labai stengtis, kad pasiektume tam tiktą lygmenį – ir tada tarsi netikėtai įvyks proveržis, ir mūsų „prekei“ atsiras „pirkėjas“.
Iš 2014 m. vasario 2 d. pamokos „Įvadas į knygą Zohar“
Daugiau šia tema skaitykite:
Integralusis visuomenės auklėjimas