Klausimas. Kaip pasirinkti tinkamą partnerį? Kaip jį patikrinti?
Atsakymas. Reikia laikytis bendrojo gamtos dėsnio, pagal kurį visur siekiama pusiausvyros. Todėl, kuo didesnis partnerių panašumas, tuo labiau jie vienas kitam tinka.
Panašumą lemia vienodas auklėjimas, tos pačios vertybės, pasaulėžiūra, tokia pati reakcija į įvairias sudėtingas situacijas – tiek vidines, tiek išorines. Reikia ieškoti atitikimo, ir kuo partneriai panašesni, tuo didesnė tikimybė, kad šeima bus sėkminga.
Vadinasi, iš pradžių žmogus turi ištirti save, kad suprastų, kas jis toks. Ir tai daroma per pokalbius, bendrus renginius, seminarus. Pirmiausia reikia pažinti žmogaus prigimtį, išstudijuoti jo psichologiją, o tada ir pats imu suprasti, kas toks esu, kas skatina mane veikti, kaip reaguoju ir kodėl būtent tokia forma.
Reikia išsiaiškinti skirtingų tipų žmonių reakcijas į tą pačią problemą, standartines gyvenimo situacijas ir patikrinti, kaip panašiai mes reaguojame, kad galėtume vienas kitą suprasti. Net ir būdamas visiškai priešingos būsenos suprantu partnerio reakciją ir patekęs į panašią situaciją reaguočiau taip pat.
Tam reikia žmogų išmokyti įsijausti į kitas būsenas, kad galėtų pažvelgti į save iš šalies. Jis turi patikrinti, kaip reaguoja į įvairias situacijas, ir suprasti, kiek savyje turi vidinių elgesio modelių, kiek reakcijų, vaizdinių jį sudaro. O tada reikia suprasti, kokie vaizdiniai formuoja kitą žmogų.
Toks būdas naudojamas ne tik ieškant partnerio, bet ir apskritai norint suprasti kitą žmogų. Reikia išsiaiškinti, kokias įvairias būsenas, reakcijas, nuotaikas, pokyčius jis gali patirti, kiek aš jį suprantu ir ar galiu įsijausti į jo būseną. Ar galiu įsivaizduoti save jo vietoje? Mes rodome ženklus, kad vienas kitą suprantame ir galime sutarti.
Tai žmogaus ir jo poelgio formų tyrinėjimas. Egzistuoja įvairūs žmonių tipai: cholerikai, sangvinikai, melancholikai, flegmatikai. Psichologija apibūdina tikslius šių standartinių tipų požymius ir moka nustatyti, kurie iš tų žmonių vienas kitam tinka. Tokiu būdu žmones galima suskirstyti į grupes – tai ne problema. O dalyvaudami seminaruose, aptarimuose, žaidimuose, kuriuose užmezgami ryšiai, jie patys supras, kas jiems labiau tinka.
Renginiai pradedami pokalbiais, paskaitomis, kurios padeda vienišiems žmonėms suprasti, kokia yra žmogiškoji prigimtis, kaip stipriai mumyse reiškiasi egoistiniai polinkiai ir kaip smarkiai priklausome nuo aplinkinių nuomonės, t. y. esame priversti paklusti savo vidiniams polėkiams ir išoriniam spaudimui.
Mūsų elgesį lemia įpročiai, kuriuos mums įskiepija auklėjimas. Reikia pasistengti atpažinti savyje tuos įpročius ir suprasti, kad kitas žmogus – tai sudėtinga asmenybė, kurioje persipina daugybė įpročių, ir aš negalėsiu žmogaus rikiuoti kaip panorėjęs.
Juk kiekvienas iš savo partnerio tikisi, kad šis reaguos tiksliai taip, kaip reaguoju aš, ir visada elgsis taip, kaip aš noriu. Bet jeigu suprasiu kitą žmogų ir sutiksiu, kad kiekviename mūsų yra visas rinkinys įvairiausių žmogiškųjų vaizdinių, tai pirmiausia man teks prie jo prisitaikyti. Kitaip man nepavyks užmegzti su juo ryšio.
Tokiu būdu aš tampu lankstesnis kito atžvilgiu, iš visų jo ir mano vidinių modelių stengiuosi sukurti tai, kas mums abiem tinka kiekvieną sekundę. Taip mes studijuojame šią elementarią žmogaus elgesio ir apskritai žmonių visuomenės sociologiją.
Reikia veikti būtent taip, juk visa gamta siekia pusiausvyros, susijungimo pagal kiekvieną akimirką pasiekiamą panašumą. Bendroje sistemoje viskas priklauso nuo to, kaip elementai vienas kitam tinka, taip pat turi reikšmės ir elementų jungimasis į vis didesnius darinius, kol sukuriama visuomenė. Kiekvienas turi savo laisvę, bet žino, kaip gali prisitaikyti prie kitų. Nuo to priklauso visuomenės sutarimas.
Ta pati taisyklė galioja ir šeimoje, ir to turime išmokyti kiekvieną. Tada žmogui, esančiam didelėje visuomenėje, yra gerai, ir šeimoje vyrauja taika. Visur veikia tie patys dėsniai.
Tam, kad gyventų šeimoje, kiekvienas žmogus turi tapti psichologu – nėra kito pasirinkimo! Mūsų situacija tokia, kad kitaip nepavyks sukurti tarpusavio ryšio. Anksčiau šis ryšys buvo natūralus, kaip tarp gyvūnų. Bet dabar iš gyvūninio lygmens pakilome į naujojo žmogaus lygmenį, ir todėl privalome mokytis užmegzti ryšį tarsi dirbtiniu, mūsų prigimčiai nebūdingu metodu.
Žmogus nėra primityvus egoistiškas gyvūnas. Jis turi papildyti savo egoizmą taip, kad kitų neatstumtų, o pasiektų bendrą ryšį. Todėl man reikia visą laiką po truputį riboti savo egoizmą ir įsileisti kitą į savo erdvę. O partneris įleidžia mane į savo teritoriją, ir tada mes kuriame tarpusavio ryšį.
Aš – tai vienas ratas, o partneris – kitas ratas, ir mes savo ratus artiname taip, kad kiekvienas galėtų įeiti į atsiradusią bendrą sritį, nors kol kas ji nedidelė. Ir tada mes tikriname šią bendrą teritoriją, rūpinamės, kad nuolat ją puoselėtume ir saugotume. O tai įmanoma tik atsižadant savęs.
Iš 2013 m. birželio 6 d. 196 pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: