Klausimas. Kodėl šiuolaikiniame pasaulyje taip greitai bėga laikas? Ir apskritai metams einant laikas bėga vis greičiau – nespėji apsidairyti, o jau praėjo savaitė.
Atsakymas. Laiko pojūtis – tai grynai psichologinis reiškinys. Kadangi mes gyvename didelių greičių ir labai sparčiai vykstančių pokyčių pasaulyje, mums atrodo, kad laikas lekia ir labai greitai baigiasi. Problema nėra pats laikas ar kokios nors išorinės vyksmo formos, o tai, kad mūsų noras mėgautis patiria labai greitus vidinius pokyčius.
Noras visą laiką keičiasi pagal savo vidinę programą ir todėl žmogui atrodo, kad aplink jį viskas keičiasi. Todėl ir rodosi, kad laikas bėga. Bet iš tikrųjų niekas nejuda išorėje, o pats noras labai pagreitėja.
Juk su noru mėgautis vystosi mūsų jausmai tam, kad pasiektume galutinę jo realizaciją, teisingą suvokimą, kas tokie esame ir kas yra šis noras. O jo viduje mes taip pat atskleisime aukštesnę realybę, esančią aukščiau šio noro.
Kitaip tariant, laikas – tai įspūdžiai, besikeičiantys mūsų noro mėgautis viduje ir formuojantys mumyse laiko pojūtį, kuris greitai bėga arba vos juda: praeitis, dabartis ir ateitis. Bet laikas kaip toks neegzistuoja. Ši sąvoka formuojasi dėl pokyčių, vykstančių mūsų noro viduje.
Vystantis mumyse kyla vis daugiau norų mėgautis kuo nors nauju, ir tie norai vis stipresni, vis greičiau keičia vienas kitą, todėl laikas bėga vis greičiau ir greičiau.
Jei palygintume mūsų gyvenimą su viduramžių gyvenimu, buvusiu prieš 500-1000 metų, tai pasirodys, kad jis visiškai nejudėjo. Niekas nesikeitė nuo ryto iki vakaro, ir taip slinko dienos, savaitės, mėnesiai. Jei palygintume šiuolaikinio žmogaus, kuris gyvena 70-80 metų, gyvenimą ir viduramžių gyvenimą, kai žmogaus gyvenimo trukmė buvo 30-35 metai, tai tie 30 metų pasirodys ilgesni nei 80 metų mūsų gyvenimo.
Juk viduramžiais viskas judėjo labai lėtai, beveik be pokyčių. Visas gyvenimas tekėjo asilo, arklio greičiu, o mūsų laiku – raketos, reaktyvinio lėktuvo greičiu. Todėl mūsų gyvenimas pripildytas daugybės reiškinių ir laikas bėga gana greitai.
Be to, pasikeitė mūsų suvokimas. Prieš 300 metų, kad atvažiuočiau pas tave, gyvenantį už 100 kilometrų, man reikėjo gerokai iš anksto suplanuoti kelionę: apmąstyti, kur apsistosiu nakvynės kelyje, kuo pašersiu savo asilą, ką pats valgysiu, kaip nusigausiu iki tavęs ir kaip grįšiu atgal. Gyvenimo pojūtis ir laiko ašis buvo visiškai kitokie. Žmogaus psichologija, ne tik laiko, bet ir judėjimo, vietos, savo gyvenimo suvokimas – viskas buvo kitaip.
Žmogus nejuto laiko taip, kaip mes. Jis matavo laiką pagal savo asilą, juk nuo jo priklausė jo greitis. O šiandien mes matuojame laiką atominiais laikrodžiais, skaičiuojančiais milijonines sekundės dalis.
Iš 2014 m. balandžio 17 d. 352-ojo pokalbio apie naująjį gyvenimą
Daugiau šia tema skaitykite: