Ar mūsų vaikai ne tokie žmoniški?
Klausimas. Praėjusią savaitę pasirodė keletas straipsnių ir laidų apie paauglius, sulaukusių daugybę atsiliepimų. Vienoje laidoje pasakojama apie tai, kaip paaugliai organizuoja orgijas vilose su specialiais kambariais seksui.
Kitame straipsnyje rašoma, kad vaikai žavisi pornografija jau nuo devynerių. Be to, žymus antropologas savo straipsnyje rašo, kad mūsų vaikai mažiau žmoniški nei mes, bet mes to nepastebime. Ar iš tikrųjų šiuolaikinė karta kažkuo ypatinga?
Atsakymas. Tas pats buvo parašyta jau prieš du tūkstančius metų: kad jaunimas jau ne tas, ir kad seniau vaikai klausė tėvų, o šiandien nebe.
Klausimas. Visi žino, kad senimas bara jaunimą. Bet mes gyvename technologinės revoliucijos epochoje, kuri vystosi neturinčiu precedento greičiu. Ar tikrai paskutinė karta skiriasi nuo kitų?
Atsakymas. Manau, kad nebūna blogos ar geros kartos. Viskas priklauso nuo auklėjimo. Jeigu šiandien staiga išsiaiškiname, kad su mūsų vaikais vyksta kažkas negero, tai privalome paklausti savęs pačių: „O kurgi mes buvome ankščiau? Kaip leidome jiems prieiti prie tokios būsenos?“.
Kodėl nekreipėme į tai dėmesio, kol vaikai augo? Mat mes patys buvome užsiėmę visokiais tuščiais dalykais ir aistromis, mėgindami kuo maloniau praleisti laiką. O vaikus atidavėme mokyklos žinion: tegu mokykla juos auklėja.
Bet mokykla taip pat negalvojo apie ugdymą. Mokyklos programa sudaryta taip, kad į vaiką prigrūstų žinių. Mokykla – tai ne vieta, kur ugdo, ji tiesiog suteikia tam tikras žinias apie mūsų pasaulį, kad paruoštų mokinius universitetui.
Niekas neugdo, tik perduoda žinias. Ir todėl neverta stebėtis, kad vaikai tokiais išaugo. Ir netgi matant šiuos rezultatus, nenorime nieko imtis. Kokie mes tėvai, net žvėrys geriau auklėja savo jauniklius nei mes.
Klausimas. Viename iš straipsnių parašyta, kad tėvai bendrauja su savo vaikais SMS žinutėmis. Tėvų niekada nėra namie, ir jie tiktai siunčia žinutę: „Ar pavalgei? Ar padarei pamokas?“ Bet tiesą sakant jis nemato vaiko, nebendrauja su juo, neauklėja jo.
Atsakymas. Tiesa. Problema ta, kad anksčiau žmonės gyveno nuosavuose namuose su kiemais, ir vaikai žaidė šalia namo. Jie nebuvo veikiami viso pasaulio. Vaikai dūko su katėmis, šunimis, žaidė su kamuoliu, važinėjosi dviračiais. Berniukai žaidė futbolą, mergaitės – su lėlėmis. Viskas buvo matoma, ir tėvai žinojo, kuo vaikai užsiima. Toks pastoralinis paveikslas.
Šiandien visa tai praeityje. Vaikai neišeina iš namų, kiekvienas prilipęs prie kompiuterio ekrano.
Klausimas. Daugiau nei devynias valandas vaikas praleidžia žiūrėdamas į kompiuterio ar telefono ekraną. Tai faktas. Koks gali būti sprendimas?
Atsakymas. Tai mūsų nerūpestingumo, aplaidumo ugdymui rezultatas. Joks reiškinys savaime neatsiranda. Visada yra to, kas vyksta, priežastis. Ir ji labai aiški – žmogaus elgesys. Žmogus kenkia gamtai ir supančiai aplinkai, kuria sugedusią žmonių visuomenę.
Daugiau niekas nėra kaltas. Mes vieninteliai padarai gamtoje, kuriems suteikta laisvė paversti pasaulį tokiu, kokiu mums norisi. Ir jeigu nusprendėme, kad mums nerūpi mūsų vaikai ir kokiais jie užaugs, tai rezultatas vienareikšmis.
Nuo pat gimimo žmogaus prigimtis egoistinė, bloga, ir jeigu jo neauklėsime, tai aišku, prie ko tai prives. Ir su mūsų karta būtų nutikę tas pats, jeigu būtume augę tokiomis sąlygomis kaip šiandien.
Klausimas. Bet juk kiekvienas tėtis ir mama pasakys, kad jiems nėra nieko svarbiau už vaikus?
Atsakymas. Tai tik gražūs žodžiai. Tėvai patys negavo reikiamo auklėjimo ir nežino, kas tai yra. Jie galvoja, kad vaiką ugdo mokykla. O tai nėra teisinga, nes mokykla šiandien pati kenksmingiausia vieta – blogiau už kalėjimą.
Klausimas. Tai ką daryti?
Atsakymas. Pirmiausia reikia rimtai susimastyti, kokiais norėtume matyti savo vaikus, kokia žmogaus prigimtis, kas jam daro įtaką, kaip jį ugdyti, kad iš jo išaugtų žmogus, kuriam bus gera gyvenime, kuris bus laimingas, sveikas, tobulas.
Bus tęsinys…
Iš 2016 m. sausio 8 d. 103 FM radijo laidos
Daugiau šia tema skaitykite:
Gyvenimas, prabėgantis prie klaviatūros