Komentaras. Harvarde buvo atliktas dar vienas tyrimas, kuriuo nustatė, kad absoliučiai nėra faktas tai, jog esame laimingesni, kai gauname tai, apie ką ilgai svajojome. Mes vaikomės laimės, tarsi ją būtų galima „rasti“ ar „sugauti“, o iš tikrųjų ją galima sukurti tik savyje.
Straipsnyje sakoma: „Nepriklausomai nuo to, kas vyksta aplink mus, mes turime galimybę sintezuoti laimę, jos neįmanoma „rasti“. Svarbu žinoti, kad laimė – tai ne koks nors galutinis tikslas, o greičiau šalutinis gyvenimo produktas, gyvenant taikiai su savimi, meilėje su kitais. Taigi, liaukitės vaikytis auksinio luito kitame vaivorykštės gale ir pasigrožėkite pačia vaivorykšte.“
Atsakymas. Tai – klaidinga, tai grynai Harvardo psichologija.
Esmė ta, kad laimė yra siekyje, kai žmogus dabar pradeda jausti būsimą nuostabią būseną.
Sakykime, vestuvės po mėnesio: yra mylimas žmogus, viskas nuostabu, pora jau ne tik svajonėse, bet ir planuose, jau įgyvendina juos, ruošdamasi iškilmingai dienai. Tai argi mėnesis iki vestuvių mažiau malonus, nei mėnesis po vestuvių?! Ne.
Malonumas laukti laimės dar didesnis, nes jis beribis. Juk kada laukiu laimės, tai laukimas neribotas, o kai ją gaunu – rėmai susiglaudžia.
Laimės laukimas priklauso tik nuo mūsų, ir būsimos laimės rėmus apibrėžiame tik mes! Juos galima išplėsti, mėgautis tuo visą laiką, ir taip žmogaus būsena gali būti be ribų. O galima ją dar padaryti ir nesibaigiančia ir tuo gyventi.
Bet kai kažką gaunu, laimė įgauna rėmus , imu ją jausti savyje. Iš išorinės (makif) ji tampa vidine (pnimi). Aš riboju ją savimi, įtraukiu į savo įvairiausius jausmus ir tuo ją iškraipau.
Ji jau pasireiškia mano jutimo organuose: čia – truputį daugiau, ten – truputį mažiau, nesutarimas, atsijungimas, – ir taip toliau, ir tuo viskas baigiasi.
Laimė – judėjime į tai, ko norime.
Iš 2016 m. spalio 31 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaitykite: