Klausimas iš „Facebook“. Buda nekūrė religijos. Kristus nekūrė religijos. Kas ją sukūrė ir kokiu tikslu?
Atsakymas. Pasaulyje egzistuoja trys religijos: judaizmas, krikščionybė ir islamas.
Budizmas ir visi kiti rytų mokymai – tai ne religijos, o kryptys, metodikos. Jos egzistuoja savaime, nieko nesiekia ir nieko kitam neprimeta.
Religijos sukurtos kaip egoistinės kabalos mokslo kopijos ir pakeitė mums kabalistinį principą „pamilk artimą, kaip save“. Kabala moko tik to, kaip pasiekti meilę artimui. Tai ir vadinama tikruoju, vidiniu, judaizmu.
Bet kai šį principą pradėjo vykdyti mažoje tautoje, tai išaiškėjo, kad kai tik jį įgyvendini, susiduri su problemomis, kurios suskaldo tautą į gabalus.
Principas „pamilk artimą, kaip save“ pabudina žmoguje didelius egoistinius norus ir vidinius impulsus. Istorijoje jie aprašomi, kaip judėjų karai. Pradedant dešimtuoju amžiumi prieš mūsų erą, per dešimtį amžių žmonėse vyko baisūs dalykai, nuolatinis brolžudiškas karas tarpusavyje.
Žmonės kovojo už tai, kad kažkaip išsilaikytų „pamilk artimą, kaip save“ lygmenyje, bet pamatė, kad negali. Todėl kabalistai, kurie karaliaus Dovydo, Saliamono ir kitų karalių laikais valdė valstybę, po truputį ėmė leisti žemyn aukštesnįjį lygmenį, kad nekeltų žmogui tokių aukštų reikalavimų vykdant šią taisyklę.
Kodėl žmonės negalėjo jo išlaikyti? Todėl, kad pagal Gamtos planą reikėjo nuleisti žmogų iki žemiausio egoistinio lygmens. Todėl pasiekę aukščiausią meilės artimui lygį (Pirmąją Šventyklą) jie iš karto nukrito.
Taip ir turėjo būti pagal kūrimo programą. Jiems reikėjo išsaugoti šį lygmenį, bet jie negalėjo. Tada Sinedriono išminčiai, vadovavę žmonėms, suprato, kad negalės išlaikyti jų tokiame lygmenyje, jie negali išsilaikyti nei fiziškai, nei dvasiškai.
Taip palaipsniui viskas nusirito iki lygmens, kai žmonės vietoj dvasinių dėsnių ėmė vykdyti įprastus žemiškus veiksmus. Pavyzdžiui, jei aš tave myliu, parodau tai dovanodamas materialias dovanas; jei aš ruošiuosi sukurti su kažkuo kažką bendro, tai kuriame šį bendrumą ne viduje, o išorėje. Arba vietoje to, kad taisytų save, žmogus ėmė praustis baseine (mikva). Ir taip toliau.
Šitaip viskas iš vidinių reikalavimų pildyti dėsnį „pamilk artimą“, pakylant aukščiau savo egoizmo, perėjo į labiau išorinius veiksmus, kuriuos žmonės taip pat ėmė vadinti priesakais.
Nuo to laiko religinės tradicijos tapo atitikmenimis dvasinių veiksmų, kuriuos žmogus anksčiau turėjo vykdyti širdyje. Taip yra pasakyta kabalistinėse knygose: „Parašyk Torą ant savo širdies“. Būtent to reikia iš žmogaus.
Todėl kabalos mokslas vadinamas vidine Toros dalimi, o tai ką šiandien tyrinėja ir vykdo religija – tai išorinė Toros dalis, kuri neverčia žmogaus siekti meilės artimui, o skatina tiesiog studijuoti ir mechaniškai atlikti fizinius veiksmus.
Bet šiandien, kai mes jau praėjome šį laikotarpį, mums reikia pagal Gamtos dėsnį pradėti kilti iš išorinių priesakų vykdymo prie vidinio išpildymo. Esant šiai sąlygai „pamilk savo artimą, kaip save“ turi tapti mūsų šūkiu, mūsų idėja, pasireikšti visuose mūsų veiksmuose, kaip ją formuojanti prasmė.
Klausimas. Jei anksčiau žmogus negalėjo išlaikyti šio lygmens, ar išlaikys jis šiandien?
Atsakymas. Šiandien nebeturime kitos išeities. Mes jau praėjome visą pasiruošimą, kad palaipsniui pradėtume taikyti šį principą, jungdamiesi tarpusavyje į mažas grupes, dešimtukus. Taip Mozė jungė žmones išeinant iš Egipto.
Todėl stengiamės įgyvendinti dėsnį „pamilk artimą“ savo grupėse ir bandome parodyti ir apmokyti jo visą žmoniją. Aš labai viliuosi, kad tai pavyks.
Iš 2016 m. gruodžio 21 d. TV programos „Naujienos su Michaeliu Laitmanu“
Daugiau šia tema skaitykite: