Gimstame su egoistiniu noru mėgautis, tačiau netikėtai jame prabunda tam tikras naujas noras (siekti dvasingumo).
Ir galime pasitelkę aplinką ir knygas išauginti šį naują norą, kad jis nusitemptų mus paskui save į savo pasaulį.
O senasis noras sumažės, išnyks, arba priešingai, išaugs, tačiau pakilsime virš jo nore duoti.
Taip mumyse vyksta dviejų norų kova: tarp rūpesčio savimi (šio pasaulio noras) ir davimo noro, priklausančio aukštesniajam pasauliui, Kūrėjui.
O mums noro mėgautis šiame pasaulyje atžvilgiu reikia padidinti norą dvasingumui, davimo norą. Čia visas mūsų darbas ir valios laisvė.
Pasirinkimas, kas svarbiau – ką noriu laikyti svarbesnį: norą, nukreiptą į viršų, iš kurio dabar turiu tik mažą tašką, ar norą, nukreiptą žemyn, į šį pasaulį.
Sukkot šventė ir visi darbai, susiję su šia švente (specialios pastogės „sukka“ statymas), kaip tik ir parodo mums, kaip galime padidinti šį mažą norą dvasingumui, kuris vadinasi „atliekomis“, mat jį suvokiame kaip visiškai nereikalingą: kažkoks davimas, meilė artimui, draugai, vienybė… Šių gerų žodžių niekas nesuvokia rimtai.
Pakelti šių „atliekų“ svarbą virš savojo „Aš“ ir šio pasaulio, iškelti davimą aukščiau gavimo – tai simbolizuoja „sukka“, laikinas statinys.
Net jeigu nuolatos jauti tobulybę išeik į laikiną pastogę, keisk save.
Iš 2010 m. rugsėjo 21 d. iš straipsnio pagal knygą „Šamati“
Daugiau šia tema skaitykite: