Klausimas. „Šamati“ straipsniai parašyti iš davimo pozicijos tų laikų kartos vaizdiniais. Ar neplanuojate adaptuoti straipsnių ir knygų esamai kartai?
Atsakymas. Atvirai šnekant, nelabai suprantu, kuo jos skiriasi. Žmogus nuo anų laikų nepasikeitė. Šiuolaikiniai žmonės supranta anų laikų pavyzdžius. Juk tėvai, vaikai, maistas, kančios, gėris – tai įprastos sąvokos.
Nuo knygos „Šamati“ parašymo praėjo mažiau nei šimtas metų. Kabalistui tai visai nedidelis laiko tarpas. Naudojamės net keturių šimtų metų senumo kabalos knygomis, ir tai – įstabu!
Įsivaizduokite, kad staiga sutikote žmogų, gyvenusį Europoje prieš tūkstantį metų. Jūs nerastumėte su juo nei bendros kalbos, nei bendrų interesų, nei supratimo. O jei sutiktumėte žmogų, studijavusį kabalą netgi prieš keturis tūkstančius metų, puikiausiai rastumėte su juo bendrą kalbą ir bendrų interesų.
Kiek galėtumėte jo paklausti ir kiek išmokti?! Juk iki kartų nuosmukio žmonės buvo daug arčiau dvasinio pasaulio ir jautė jį daug ryškiau. Ir kalbėtume visiškai ta pačia kalba.
Klausimas. Kodėl visos kalbos keičiasi, o hebrajų – ne?
Atsakymas. Todėl, kad hebrajų kalba turi nekintamą dvasinę šaknį.
Hebrajų kalba, kaip dabar įrodinėja mokslininkai, yra net egiptietiškų hieroglifų pirmtakė. Tai kalba, kuria prieš šešis tūkstančius metų kalbėjo Adomas. Apskritai laikoma, kad ji gerokai senesnė. Ši kalba kyla iš dvasinių šaknų, todėl jos rašyba ir tarimas netransformuojami, juk dvasinės šaknys nekintamos.
Todėl galėtume laisvai kalbėtis su savo dvasiniais protėviais, juos suprasti ir dvasiškai bendrauti, tą mes ir darome. Kildami dvasinėmis pakopomis pakylame iki jų ir imame su jais bendrauti, bet jau ne materialiame, o dvasiniame lygmenyje. Jie mums atsiveria kaip visiškai aiškios bendros sielos dalelės.
Iš 2016 m. lapkričio 27 d. pamokos rusų kalba
Daugiau šia tema skaitykite: