Meilė – tai ne daugiau nei abipusis pliuso ir minuso subalansavimas, harmonija.
Jei kalbame apie meilę tarp draugų grupėje, tai mums atrodo, kad tai kažkas dirbtina, nereikalinga, nemalonu, nepasiekiama. O iš tiesų tai tėra pagrindinio gamtos dėsnio realizacija. Tiesiog žodis „meilė“ gerokai nuvalkiotas mūsų laikais.
Iš esmės, jeigu niekas nieko nesunaikina, bet nori papildyti, tai pasiekdamas papildymo grupėje tarp priešingų savybių, kylančių iš vienos gamtoje egzistuojančios šaknies, suprantame, kad tai ir yra harmonija, meilė, abipusė sąjunga, ir kitos būsenos būti negali.
Todėl vienas nieko negali padaryti. Žmogus vienas negali pasiekti aukštesniojo pasaulio, negali pažinti pasaulio valdymo sistemos, nes jame nėra atitinkamos būsenos, jis joje nedalyvauja. Jis turi sukurti savyje tokį detektorių – aukštesniojo pasaulio jautimo organą. O tam reikia susivienyti dešimtuke.
Mūsų vienybė grindžiama tuo, kad tu turi minusą – aš pliusą, vienas pliusą – kitas minusą ir t. t. ir mes kryžmiškai susijungdami sukuriame tinklą, vadinamą „kli“, kitaip tariant, indą Kūrėjui atskleisti. Ką reiškia Kūrėjas? Tai, kas per vidurį, bendra, tai, ką pasiekiame derindami priešybes.
Todėl mums reikia tinkamai tarpusavyje susijungti: nieko nenaikinti, nieko nespausti, o išmokti panaudoti kiekvieną bet kurio grupės nario savybę – nuo pačių blogiausių iki pačių geriausių. Jos visos turi vienodą teisę egzistuoti.

Iš 2017 m. lapkričio 3 d. kongreso Vilniuje „Iš chaoso į harmoniją“ pamokos Nr. 1

Daugiau šia tema skaitykite:

Meilės atgimimas

Pasaulinio egoizmo viršūnėje

Iš chaoso į harmoniją, I dalis