Pati pavojingiausia būsena – ne pakilimai ar nuopuoliai, o abejingumas. Juk neturime jėgų iš jo išeiti: nei į viršų, nei į apačią. Tai vadinama mirtimi. Apačioje, nukritęs, žmogus išgyvena įvairiais problemas, negatyvius poveikius, pašalines mintis – tačiau jis gyvena, jis nėra miręs. Mirtis – tai abejingumas.
Kūrėjas sako: „Eime pas Faraoną!“, kitaip tariant, Jis kviečia išsiaiškinti, kiek esame priešingi aukštesniajai jėgai, dvasiniam pasauliui, davimui ir meilei. Ir tuomet turėsime instrumentus darbui: Šviesa atsiskleis tamsos fone.
Antraip neįstengsime jos atskirti ir pajausti. Todėl „Egipto tremtis“ buvo būtina, juk joje atsiskleidė, kiek esame priešingi Kūrėjui, mat Faraonas – tai priešinga Kūrėjo pusė. Ir kai žmogus pažįsta visą šią priešingybę, jis yra pasirengęs išeiti iš Egipto.
Tačiau mūsų problema ne šviesa ir tamsa, o pilkos sutemos, abejingumas. Šiuo atveju nieko nepadarysi. Jei sėdžiu kalėjime, tačiau jaučiuosi uždarytas, stengiuosi iš visų jėgų, kad iš ten pabėgčiau. Jeigu nesijaučiu surakintas, kalėjime, atskirtas nuo tikrojo gyvenimo, ir esu pasirengęs likti kameroje amžiams, tai nėra blogesnės būsenos. Tai ir yra tikrasis kalėjimas, ir čia tik aplinka gali padėti žmogui.
Geros ir blogos būsenos veda pirmyn, tačiau abejingumo būsena statiška ir užima 90 % viso laiko. Ji praryja mūsų gyvenimą, palikdama be jokios vilties pasiekti kūrimo tikslą. Todėl esame priverti kovoti su juo – čia ir yra mūsų valios laisvės erdvė.
Tai vidurinysis Tifėrėt trečdalis, kai mūsų neveikia nei jėgos iš viršaus, nei iš apačios, esame tarp jų ir negalime niekur pabėgti. Tai ir yra tikrasis kalėjimas.
Iš 2018 m. sausio 18 d. pamokos „Nuo kliūčių prie pakilimų“
Daugiau šia tema skaitykite: