Kabalistai jaučia dvasinio kūno mirtį tarsi marškinių pakeitimą. Jei svarbiausia – aš, o ne marškiniai, t. y. siela, o ne kūnas, tai kaskart keičiu marškinius ir taip keičiuosi gaudamas vis puošnesnį apvalkalą.
Mirtis – tai nieko baisaus, netenkama tik galimybės atlikti taisymus. Bet jeigu nesitaisiau šiame gyvenime, tai galiu ramiai grąžinti marškinius, juk man nėra ko gailėti.
Kodėl kabalistas, dirbantis prie taisymųsi ir kaskart tarsi imantis gyventi iš naujo, vis dėlto turi tam tikru etapu numirti ir pakeisti kūną?
Yra didelis skirtumas tarp formų, kurios keičiasi gyvenimo metu, ir tos naujos formos, dėl kurios jis turi mirti. Tai bus nauja tikrovė, akivaizdi modernizacija, tarsi nuolatos taisyčiau savo kompiuterį, diegčiau naujas programas, o tam tikru metu paaiškėtų, kad pats kompiuteris jau nėra tinkamas ir teks jį pakeisti.
#261479
Iš 2020 m. kovo 11 d. rytinės pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį “Taika”
Daugiau šia tema skaitykite: