Jei bijau nukristi, turiu visąlaik rūpintis, kaip atnaujinti mūsų vienybę. Čia neveikia inercijos jėga. Kai tik liaujuosi dėti pastangas, iškart sustoju. O paskui net norint likti tos pačios būsenos, turiu kas sekundę galvoti apie jos atnaujinimą.
O jei noriu tą būseną sustiprinti, tai turiu nuolatos ieškoti, kur galima pridėti meilės, vienybės, kaip pažadinti kitus, kad jausčiau naują skonį, papildomą jėgą.
Baimindamasis nusileisti, visąlaik dedu daugiau pastangų ir kas akimirką jaučiu vis daugiau oro, daugiau skonio. Tai itin svarbus pojūtis, kad nuolatos pridedi ir jauti tą pridėjimą.

* * *
Kiek galvoju apie grupės tobulėjimą, tiek paspartinu savo dvasinę raidą. Vis plėsdamas savo dvasinį indą (kli) ir rūpindamasis vis platesniais ratais, kol aprėpsiu visą žmoniją, vis greičiau einu pirmyn. Tai itin paprasta sistema, tik problema ta, kad egoizmas neleidžia mums veikti.
#260593

Iš 2020 m. vasario 23 d. rytinės pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Kokybiška vienybė

Vienintelis judėjimas – į vienybę

Kas mus išjudina: egoizmas ar aukštesnioji meilė?