Jaučiame, kaip toli vieni nuo kitų esame, ir niekas netraukia mūsų susijungti, juk šioje vienybėje jaučiame dulkių skonį. Bet jei pasistengtume į šią būseną atnešti naują skonį, tai šitai mus labai suartintų tarpusavyje.
Kaip suteikti gyvastį tai vienybei, kad vietoj dulkių skonio jaustume gyvastį? Reikia jam pridėti vandens, chasadim, ir dulkės virs žeme. Iš kur imti tą vandenį? Kad ir iš ašarų! Verkite, kad jaučiate dulkių skonį tarpusavio ryšyje. Tuos ryšius reikia atgaivinti, ir tuomet juose atsiskleis Kūrėjas.
Verkiame iš apgailestavimo, kad negalime suartėti vieni su kitais. Egoistiniai norai neleidžia mums susijungti į vieną širdį ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, amžiną gyvenimą ir Kūrėją. Žinoma, nesugebame patys to atlikti, bet reikia prašyti! Ir tuomet Šviesa veiks mus, sujungs.
Būtina pajausti dulkių skonį, juk tai tiesa – ir drauge dirbti, kad šias dulkes, šią dykumą, paverstume Rojaus sodu.
#300849
Iš 2022 m. liepos 26 d. rytinės pamokos „Sudužimas kaip galimybė taisytis“
Daugiau šia tema skaitykite: