Jaučiame, kaip toli vieni nuo kitų esame, ir niekas netraukia mūsų susijungti, juk šioje vienybėje jaučiame dulkių skonį. Bet jei pasistengtume į šią būseną atnešti naują skonį, tai šitai mus labai suartintų tarpusavyje.
Kaip suteikti gyvastį tai vienybei, kad vietoj dulkių skonio jaustume gyvastį? Reikia jam pridėti vandens, chasadim, ir dulkės virs žeme. Iš kur imti tą vandenį? Kad ir iš ašarų! Verkite, kad jaučiate dulkių skonį tarpusavio ryšyje. Tuos ryšius reikia atgaivinti, ir tuomet juose atsiskleis Kūrėjas.
Verkiame iš apgailestavimo, kad negalime suartėti vieni su kitais. Egoistiniai norai neleidžia mums susijungti į vieną širdį ir atskleisti aukštesnįjį pasaulį, amžiną gyvenimą ir Kūrėją. Žinoma, nesugebame patys to atlikti, bet reikia prašyti! Ir tuomet Šviesa veiks mus, sujungs.
Būtina pajausti dulkių skonį, juk tai tiesa – ir drauge dirbti, kad šias dulkes, šią dykumą, paverstume Rojaus sodu.

#300849

Iš 2022 m. liepos 26 d. rytinės pamokos „Sudužimas kaip galimybė taisytis“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pakilti virš visų skirtumų

Pakilti virš visuotinio egoizmo

Atskleisti rojų šiame gyvenime, šiame pasaulyje

Klausimas. Vystydamasi siela praeina skirtingas transformacijas. Žvelgiant iš religinio požiūrio taško pragaras ir rojus – tai tam tikras sielos vystymosi etapas. Norėtųsi žinoti, ką tai reiškia pagal kabalą?
Atsakymas. Nieko to, apie ką kalba religija nėra.
Rojus – tai malonumo, gaunamo duodant kitiems, būsena. Pragaras – tai būsena, kai tiesiog degu iš gėdos.
Pragaras – tai gėda, rojus – tai pasitenkinimas iš meilės. Tačiau visa tai – dvasiniai lygmenys. Nieko daugiau nėra.
Klausimas. Kas sukelia gėdą?
Atsakymas. Gėda kyla, kai matai, kiek esi priešingas Kūrėjui.
„Įvade į kabalos mokslą“ studijuojame, kad pirmasis apribojimas (cimcum alef) įvyko dėl to, kad kli/indas pastebėjo esąs priešingas Kūrėjui ir pajautė gėdą, atliko sau apribojimą.
#251420

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rojus ir pragaras – tiesiog čia ir dabar

Sukurti Kūrėjo pavidalą

Ir visa tai – manyje?!

Klausimas. Koks skirtumas tarp Toros (Šviesos) ir kančių kelio, jei abu verčia kentėti?
Atsakymas. Viskas priklauso nuo tikslo. Sakykime, teroristas, perskrosdamas pilvą žmogui, jį užmuša.
Chirurgas, atlikdamas operaciją, taip pat skrodžia žmogui pilvą, bet tam, kad suteiktų jam pagalbą. O sergantis žmogus savo noru eina operuotis, dar ir moka už operaciją. Jis sutinka iškęsti skausmą, kad tik atsikratytų ligos.
Vadinasi, tas, kuris eina operuotis, pasiruošęs bet kokioms kančioms, nes paskui išloš gyvenimą, o teroristas žmogui atima gyvybę. Todėl viskas priklauso nuo to, kaip vertini kančias: ar veda jos tave į gyvenimą, ar jį atima.
Klausimas. Pats teroristas taip pat renkasi kančias ir mirtį, kai mano, kad papuls į rojų. Tai koks tada Šviesos kelias?
Atsakymas. Teroristui tai atrodo Šviesos kelias. Pasaulyje labai daug tokių teorijų, kai žmonės pasiruošę kentėti dėl būsimų malonumų.
Bet kabala kalba apie tai, kad turime suartėti su kitais žmonėmis ne dėl apdovanojimo kitame pasaulyje, po mirties, – ne, fizinis kūnas su tuo neturi nieko bendro. Tai, ką dabar jaučiame ir laikome save kūnu – absoliučiai neteisinga būsena.
Reikia pasiekti visiškai kitą būseną, kai atskleidžiame ir egzistuojame aukštesniųjų jėgų pasaulyje. Jauti jų poveikį ir jau nesusitapatiname su savo kūnu. Todėl tiesiog nusimetame nuo savęs savo kūną, kaip gyvatė odą. Lieka tik siela, kuri yra susiliejimo su aukštesniosiomis jėgomis būsenoje.
Ši būsena ir vadinama rojaus sodu. Ją turime pasiekti čia, dabar, o ne ateities pasaulyje. Ir nereikia nieko žudyti, kad patektume į jį.
Komentaras. Vadinasi, religija sukurta žmogaus ir leidžia tikintiesiems išvengti kančių, įsikibus į stabą: dievą, alachą…
Atsakymas. Žinoma, kad religijos žmogaus sukurtos, kad pasaldintų gyvenimą ir suteiktų galimybę egzistuoti dėl kažko.
Judaizmas, krikščionybė ir vėliau islamas atsirado po to, kai žydai nukrito iš dvasinio lygmens į egoistinį, tai vadinama Šventyklos žlugimu. Religija yra materialus, egoistinis dvasinio kelio atspindys. Ji palaipsniui atveda žmoniją prie suvokimo, kad būtinas tikras dvasinis pakilimas. Dėl to religijos išgyvena piką ir miršta, tada žmonės pradeda ieškoti tikrosios prasmės.

Iš 2016 m. sausio 3 d. pamokos rusų kalba

Daugiau šia tema skaitykite:

Kančios skiriasi

Į laimę vienu šuoliu

Kodėl Dievas vienas, o tikėjimai skirtingi?

Kas yra Egipto tremtis? Tai meilės pačiam sau atskleidimas savyje!
O išėjimas iš Egipto – kai pirmą kartą sugebu savo viduje pajusti meilę artimui.
„Išeiti iš Egipto“ galėsiu tik tada, jei iš tikrųjų panorėsiu gauti meilės kitiems jėgą.
Būsimo išsivadavimo esmė, kaip rašo Baal Sulamas straipsnyje „Apie Jehudą“, turi būti aiški dar tremtyje. Privalai suprasti, ko nori, – ką vertini kaip savo ištrėmimą ir – iš kur?!
Jeigu tremtis tau – meilės sau vergija, o išlaisvinimas – meilės kitiems jėgos įgavimas, gebėjimas susivienyti ir tapti viena siela, kaip buvo iki „Adomo“ sudužimo, idant vienybėje atskleistum Kūrėją, – tokiu atveju iš tikrųjų jautiesi ištremtas  ir esi pasiruošęs išlaisvinimui – ir jis ateina!
Jeigu paruošei savo norus – atsiranda Šviesa, grąžinanti prie ištakų, ir išveda tave iš egoizmo. Viskas priklauso tik nuo tavo noro išeiti į laisvę iš savo egoistinių rūpesčių!
Tam ir reikalinga tremtis. Todėl mes ir nepasiruošę išlaisvinimui – juk jis tik tai! Dvasingumas – tai davimo savybė. Jeigu jos norime – vadinasi, esame pasiruošę būti išlaisvinti.
Mes dabar tęsiame savo tremtį, nes nelaikome jos tremtimi ir vergove! Mums joje gerai!
Duokite tik dar daugiau pinigų, valdžios, pripildymų – ir palikite ramybėje su savo meile artimui. Mes jos nenorime!
Pragaras – tai atvirkščiai, negebėjimas duoti. Rojaus ir Pragaro reikšmė labai tolima įprastiems žmogaus įsivaizdavimams. Jis nenori nei vieno, nei kito ir savyje jų nejaučia.
Tai reiškia, kad jis nėra nei nusidėjėlis, nei teisuolis – o tiesiog gyvūnas, kuris nėra tremtyje.
Nusidėjėlis – žino, kad yra egoistas, nes nori tapti teisiuoju, duodančiuoju. Ir todėl savo neištaisytą būseną vadina pragaru.
Teisusis – pasiekęs davimo ir meilės savybę – jaučiasi Rojuje!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir visa tai manyje?!“

„Kas yra pragaras?“

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

Jeigu jaučiu blogąsias jėgas – vadinasi, suprantu, kad yra ir gerosios jėgos, tik dabar mane veikia ne jos, o blogosios.
Pavyzdžiui, turiu namą – gerą, šiltą, saugią vietą, bet dabar esu naktį miške. Man baisu, tamsu ir bloga, nes turiu su kuo palyginti.
Jei neturėčiau jaukaus ir šilto namo, nesikankinčiau ir prisitaikyčiau prie gyvenimo miške. Jis nebeatrodytų man tamsus ir baisus – tai man būtų įprasta. Taip ir mes – jau  įpratę gyventi šiame blogiausiame pasaulyje.
Todėl nereikia bijoti vaizdų, aprašytų knygoje „Zohar“. Skaitydamas apie pačius baisiausius personažus, turiu sakyti sau – visa tai yra manyje…
Manyje yra mano paties norai, kuriais noriu mėgautis. Manyje yra ir visi šie velniai bei dvasios, ir pragaras – viskas čia.
Reikia tai įsisąmoninti, antraip įsivaizduosime visokius materialius Pragaro ir Rojaus vaizdus, kaip priimta religijoje: čia įeiti uždrausta, o čia – galima…
Todėl Baal Sulamas ir parašė knygos „Zohar“ komentarą, kad išsivaduotume nuo visų šių išgalvotų vaizdinių ir ieškotume viso to tik savo viduje.
Tai vidinė Toros (Biblijos) dalis: viskas yra žmogaus viduje, o pats žmogus – tai mažas pasaulis. Visa tai – tik aš, nėra nieko, išskyrus mane.
Viena, kas yra manyje, – arba Kūrėjas (Šviesa), arba atvirkštinė jo pusė. Yra tik Jis ir aš, ir Jis pasakoja, kaip atskleisti Jį iš Jo paties paslėpties.
Taip Jis sutvarkė tyčia, kad atskleisčiau Jį per savo paieškas savo paties pastangomis.
Taisydamas savo norus, atpažįstu Jį, taip sukūrusį mane. Tai yra, suvokdamas Kūrėją, suvokiu patį save, visas savo savybes ir galimybes.
Visą laiką prašau Jo pagalbos, kad surinkčiau ir suprasčiau kažkurias savo sielos dalis. Jis ateina, atskleidžia jas, ir mes pradedame dirbti kartu – susivienijame šiame darbe!
Sistema, kurioje dirbame, tampa mano siela, kurioje esame kartu – Jis ir aš.
Visa tai ir pasakoja knyga „Zohar“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mano priešas – žudantis mane egoizmas“

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Klausimas: Ar iš to, ką esate parašęs apie religijos ir kabalos ryšį, teisingai supratau, kad Tora iš esmės yra šaltinis, tam tikra sfera, apimanti 613 įsakymų, kurių esmė – mūsų norai, kuriuos turime išvystyti, kad pasiektume Šviesą ir kartu visišką sielos išsitaisymą?
Atsakymas: Tora – Šviesa, sudaryta iš 613 Šviesų, ištaisanti 613 sielos norų.

Klausimas: Ar Tora ir yra kabalos vadovėlis?
Atsakymas: Kas studijuoja bet kokius šaltinius, kuriuos parašė kabalistai, norėdamas pritraukti sau taisančią Šviesą, tas studijuoja Torą. Kas studijuoja dėl žinojimo, – studijuoja tuščiai.

Klausimas: Kai medituodama pasineriu į save, girdžiu tylų švelnų balsą, kuris mane nukreipia ir atsako į klausimus, kurie iškyla tomis minutėmis. Kas tai?
Atsakymas: Tai jūsų vidinis tylus švelnus balsas…

Klausimas: Rojus – tai dvasinis suvokimas, o pragaras – čia, Žemėje?
Atsakymas: Pragaras – atsijungimo nuo Kūrėjo pojūtis.

Klausimas: Kaip galiu sužinoti, iki kokio lygmens išsivystė mano siela, kiek sfirų man dar liko praeiti iki pasieksiu Acilut lygmenį?
Atsakymas: Sužinosite artėdamas.

Klausimas: Ar egzistuoja aura?
Atsakymas: Tai energetinis laukas aplink gyvūninį kūną.

Klausimas: Rabinai, darantys stebuklus, atlieka kabalistinius veiksmus, kai suvokdami aukščiausius kūrimo dėsnius žino, kaip išgelbėti arba pataisyti jau įvykusius įvykius?
Atsakymas: Tokių nepažįstu!  Kabala (Tora) draudžia kerėti ir burti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pradedančiųjų klausimai – 8“

„Pradedančiųjų klausimai – 7“

„Pradedančiųjų klausimai – 6“

Klausimas: Man rūpi, kaip galėčiau sužinoti, kur pateksiu – į rojų ar į pragarą?
Atsakymas: Pragaras – tai gėda dėl savo minčių ir veiksmų. Rojus – pasiekta atidavimo savybė ir meilė. Mirus kūnui mes niekur nepatenkame. Rojų ir pragarą jaučiame čia, šiame gyvenime, Kūrėjo atžvilgiu, pagal savo santykį su Juo, savo sieloje, jeigu ją išvystėme studijuodami kabalą iš  taško širdyje iki penkių dvasinių jutimo organų – penkių mūsų dvasinio kūno – sielos sfirų.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jei žmogus nori nusižudyti, ar tai vyksta jo valia, ar tokias mintis siunčia Kūrėjas?
Atsakymas: Visos paskatos (norai ir mintys) ateina iš Kūrėjo (Jis – pirmas), bet viskas priklauso nuo mūsų reakcijos, požiūrio į tai, kas mumyse iškyla, – nieko nepaisydami privalome siekti Kūrėjo savybių, kad susijungtume su Juo.

Kas atsitinka su savižudžių sielomis (rusų k.)

Savižudybė – likimas? (rusų k.)

Klausimas (Slesh): Neseniai žuvo man artimas žmogus. Ar mirusio savo mirtimi ir žuvusio žmogaus sielos sugrįžta skirtingai?
Atsakymas: Sieloms jūs nedarote jokio poveikio. Nusiraminkite ir pamirškite jas. Rūpinkitės tik savo išsitaisymu.

Klausimas: Rojus ir pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Studijuodamas kabalą žmogus keičia visos pasaulių sistemos suvokimą. Priešingumo Aukštesniajai jėgai jautimas (gėda, savęs teisimas) ir yra pragaro kančios? – TAIP.
Prieš kiekvieną pakilimo būseną yra kritimo (gėdos dėl savo savybių, kurios priešingos Kūrėjo savybėms) pojūtis. Ir kuo aukščiau kyli, tuo stipresnis kritimo (pragaran) pojūtis prieš tai? – TAIP.
Vadinasi, netgi teisuolis pereina „pragaro kančias“ prieš pakildamas į „rojų“ – visišką žmogaus ir Kūrėjo savybių atitikimą? – TAIP.