Klausimas. Vystydamasi siela praeina skirtingas transformacijas. Žvelgiant iš religinio požiūrio taško pragaras ir rojus – tai tam tikras sielos vystymosi etapas. Norėtųsi žinoti, ką tai reiškia pagal kabalą?
Atsakymas. Nieko to, apie ką kalba religija nėra.
Rojus – tai malonumo, gaunamo duodant kitiems, būsena. Pragaras – tai būsena, kai tiesiog degu iš gėdos.
Pragaras – tai gėda, rojus – tai pasitenkinimas iš meilės. Tačiau visa tai – dvasiniai lygmenys. Nieko daugiau nėra.
Klausimas. Kas sukelia gėdą?
Atsakymas. Gėda kyla, kai matai, kiek esi priešingas Kūrėjui.
„Įvade į kabalos mokslą“ studijuojame, kad pirmasis apribojimas (cimcum alef) įvyko dėl to, kad kli/indas pastebėjo esąs priešingas Kūrėjui ir pajautė gėdą, atliko sau apribojimą.
#251420

Iš 2019 m. birželio 23 d. pamokos rusų k.

Daugiau šia tema skaitykite:

Rojus ir pragaras – tiesiog čia ir dabar

Sukurti Kūrėjo pavidalą

Ir visa tai – manyje?!

Knyga „Zohar“, skyrius „Truma“, 443 p.: Bausmių teismas pragare skirtas nuosprendžiui nusidėjėliams paskelbti. Tačiau pragaras – tai ugnis, deganti dieną ir naktį.
Ir panašiai kaip nusidėjėliai kaitinami blogojo prado ugnies sulaužyti Toros žodžius su visa kaitra, sukelta juose blogojo prado, taip juos sudegina pragaro ugnis.
Pragaras – tai egoizmo kaip blogio atskleidimo pakopos, kai žmogus jaučiasi gaunąs ir gėdos ugnis degina jį. Ši ugnis ir verčia mus taisytis. Be to, patirdamas šią Pragaro būseną, žmogus turi viską, išskyrus davimo savybę, ir dėl to kenčia. Aš turiu visas gėrybes, užpildymą savo egoizmui – bet  nenoriu jų. Noriu duoti, nes taip esu artimas Kūrėjui. Aš nenoriu būti gaunantis! Tai ir yra pragaras.

Iš 2011 m. liepos 8 d. pamokos pagal knygą „Zohar“

Daugiau šia tema skaitykite:

Pagunda didelė, bet…

Kas yra pragaras?

Rojus ir pragaras – žmoguje

Kas yra Egipto tremtis? Tai meilės pačiam sau atskleidimas savyje!
O išėjimas iš Egipto – kai pirmą kartą sugebu savo viduje pajusti meilę artimui.
„Išeiti iš Egipto“ galėsiu tik tada, jei iš tikrųjų panorėsiu gauti meilės kitiems jėgą.
Būsimo išsivadavimo esmė, kaip rašo Baal Sulamas straipsnyje „Apie Jehudą“, turi būti aiški dar tremtyje. Privalai suprasti, ko nori, – ką vertini kaip savo ištrėmimą ir – iš kur?!
Jeigu tremtis tau – meilės sau vergija, o išlaisvinimas – meilės kitiems jėgos įgavimas, gebėjimas susivienyti ir tapti viena siela, kaip buvo iki „Adomo“ sudužimo, idant vienybėje atskleistum Kūrėją, – tokiu atveju iš tikrųjų jautiesi ištremtas  ir esi pasiruošęs išlaisvinimui – ir jis ateina!
Jeigu paruošei savo norus – atsiranda Šviesa, grąžinanti prie ištakų, ir išveda tave iš egoizmo. Viskas priklauso tik nuo tavo noro išeiti į laisvę iš savo egoistinių rūpesčių!
Tam ir reikalinga tremtis. Todėl mes ir nepasiruošę išlaisvinimui – juk jis tik tai! Dvasingumas – tai davimo savybė. Jeigu jos norime – vadinasi, esame pasiruošę būti išlaisvinti.
Mes dabar tęsiame savo tremtį, nes nelaikome jos tremtimi ir vergove! Mums joje gerai!
Duokite tik dar daugiau pinigų, valdžios, pripildymų – ir palikite ramybėje su savo meile artimui. Mes jos nenorime!
Pragaras – tai atvirkščiai, negebėjimas duoti. Rojaus ir Pragaro reikšmė labai tolima įprastiems žmogaus įsivaizdavimams. Jis nenori nei vieno, nei kito ir savyje jų nejaučia.
Tai reiškia, kad jis nėra nei nusidėjėlis, nei teisuolis – o tiesiog gyvūnas, kuris nėra tremtyje.
Nusidėjėlis – žino, kad yra egoistas, nes nori tapti teisiuoju, duodančiuoju. Ir todėl savo neištaisytą būseną vadina pragaru.
Teisusis – pasiekęs davimo ir meilės savybę – jaučiasi Rojuje!

Daugiau šia tema skaitykite:

„Ir visa tai manyje?!“

„Kas yra pragaras?“

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

Jeigu jaučiu blogąsias jėgas – vadinasi, suprantu, kad yra ir gerosios jėgos, tik dabar mane veikia ne jos, o blogosios.
Pavyzdžiui, turiu namą – gerą, šiltą, saugią vietą, bet dabar esu naktį miške. Man baisu, tamsu ir bloga, nes turiu su kuo palyginti.
Jei neturėčiau jaukaus ir šilto namo, nesikankinčiau ir prisitaikyčiau prie gyvenimo miške. Jis nebeatrodytų man tamsus ir baisus – tai man būtų įprasta. Taip ir mes – jau  įpratę gyventi šiame blogiausiame pasaulyje.
Todėl nereikia bijoti vaizdų, aprašytų knygoje „Zohar“. Skaitydamas apie pačius baisiausius personažus, turiu sakyti sau – visa tai yra manyje…
Manyje yra mano paties norai, kuriais noriu mėgautis. Manyje yra ir visi šie velniai bei dvasios, ir pragaras – viskas čia.
Reikia tai įsisąmoninti, antraip įsivaizduosime visokius materialius Pragaro ir Rojaus vaizdus, kaip priimta religijoje: čia įeiti uždrausta, o čia – galima…
Todėl Baal Sulamas ir parašė knygos „Zohar“ komentarą, kad išsivaduotume nuo visų šių išgalvotų vaizdinių ir ieškotume viso to tik savo viduje.
Tai vidinė Toros (Biblijos) dalis: viskas yra žmogaus viduje, o pats žmogus – tai mažas pasaulis. Visa tai – tik aš, nėra nieko, išskyrus mane.
Viena, kas yra manyje, – arba Kūrėjas (Šviesa), arba atvirkštinė jo pusė. Yra tik Jis ir aš, ir Jis pasakoja, kaip atskleisti Jį iš Jo paties paslėpties.
Taip Jis sutvarkė tyčia, kad atskleisčiau Jį per savo paieškas savo paties pastangomis.
Taisydamas savo norus, atpažįstu Jį, taip sukūrusį mane. Tai yra, suvokdamas Kūrėją, suvokiu patį save, visas savo savybes ir galimybes.
Visą laiką prašau Jo pagalbos, kad surinkčiau ir suprasčiau kažkurias savo sielos dalis. Jis ateina, atskleidžia jas, ir mes pradedame dirbti kartu – susivienijame šiame darbe!
Sistema, kurioje dirbame, tampa mano siela, kurioje esame kartu – Jis ir aš.
Visa tai ir pasakoja knyga „Zohar“.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mano priešas – žudantis mane egoizmas“

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

„Kūrėjas – kūrinio viduje“

Skaitant knygą „Zohar“ būtina prisiminti, kad „Nėra nieko, išskyrus Jį“ – gerą ir kuriantį gėrį Kūrėją.
Tik taip turime žiūrėti į savo gyvenimą ir į visa, kas vyksta pasaulyje, tuo pat metu turime suprasti, kad visur veikia tik viena jėga, o ne kažkokie velniai ir dvasios, tykantys, kad nusitemptų mane į pragarą ir sučirškintų katile.
Knygoje „Zohar“ aprašomi įvairūs pikti personažai, kad parodytų mums, kaip jaučiasi žmogus savyje atskleisdamas egoistines jėgas.
Jis tarsi dega pragaro liepsnose, nori ištrūkti iš šitų jėgų valdžios, bet tos tamsios, juodos, baisios jėgos laiko jį savo valdžioje.
Žmogus mato, kad jos trukdo siekti Kūrėjo, bet nieko negali su jomis padaryti ir galiausiai eina jų įkandin.
Pas jį ateina mirties angelas, ištiesia kardą su lašu mirtinų nuodų ant smaigalio, o žmogus paklusniai išsižioja ir ryja nuodus.
Knyga „Zohar“ pasakoja tau, kas yra mirties angelas – tai tavo egoistiniai norai jų baigtine, žiauriausia forma.
Tačiau visos šios savybės yra manyje, jos žudo mane! Nėra nieko blogesnio už šią būseną, tik aš to neįsisąmoninu….

Daugiau šia tema skaitykite:

„Kas yra pragaras?“

„Laikas išsiristi iš kiaušinio į laisvę“

„Nojus ir Sodoma – tai tu“

Knygos „Zohar“ skyrius „Vajišlach“, 16 punktas: „Laikantis save niekingu vergu geriau už tuščiagarbį, kuris dėl to netenka duonos“. Kalbama apie blogąjį pradą, nes jis nuolatos kaltina žmones, žmogaus širdyje ir noruose įsigali pasipūtimas. Žmogus pakelta galva eina paskui, kol blogis užvaldo jį ir įtraukia pragaran.
Ar mes irgi turime pajausti tokią būseną? Kaip kabalistai žino tai, jei patys nėra to patyrę?
Neįmanoma, kad žmogus kažką atrastų nepatyręs. Nejaugi visi turime pabuvoti pragare? Taip!
Kas yra pragaras? Kai įsisąmoninu blogį savyje, kuris valdo mane ir atskiria nuo Kūrėjo, tada mane kamuoja siaubingi pojūčiai, degina gėdos ugnis. Aš matau, kiek daug prarandu, ir kaip nieko negaliu su savimi padaryti.
Žmogus privalo tai pajausti. Tokia būsena būtinai turi aplankyti žmogų. Juk parašyta: „Žmogus negalės laikytis priesako prieš tai jo nesulaužęs“, „Nėra teisuolio žemėje, kuris prieš tai nebūtų nusidėjęs“.
Pasakyta: „Aš sukūriau blogąjį pradą ir suteikiau Torą jam ištaisyti“. Visada pirmiausia turime atskleisti savo blogąjį pradą, įeiti, panirti į jį ir tik tada suprasime, kad tai – blogis.
Iš pradžių nematome, kad tai blogis, kaipgi kitaip galėtume į jį įeiti? Pradžioje jis traukia, blizga, švyti, atrodo geras ir nuostabus. Taip blogis apgauna žmogų.
Kalbama apie dvasiškai besivystantį žmogų, kuris „kapstosi“ savo sieloje ir stengiasi joje atrasti Kūrėjo davimo formą.
Tačiau jis privalo susipainioti ir iš šios painiavos nusileisti į būseną „pragaras“. Tokia būsena yra kiekvienoje pakopoje. Ir tik iš šios būsenos žmogus įstengs išsiaiškinti jame glūdintį blogį.
Visa, ką rašo kabalistai, remiasi jų vidiniu suvokimu. „Teisėjas sprendžia pagal tai, ką mato“. Visa tai knygos „Zohar“ autoriai patyrė patys.
Tikėkimės, kad visi pasieksime tokių būsenų, juk dvasiniame kelyje viskas turi atsitikti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Rojus ir pragaras – žmoguje“

„Apie gyvenimą, mirtį ir valios laisvę“

„Pradedančiųjų klausimai – 9“

Klausimas: Ar iš to, ką esate parašęs apie religijos ir kabalos ryšį, teisingai supratau, kad Tora iš esmės yra šaltinis, tam tikra sfera, apimanti 613 įsakymų, kurių esmė – mūsų norai, kuriuos turime išvystyti, kad pasiektume Šviesą ir kartu visišką sielos išsitaisymą?
Atsakymas: Tora – Šviesa, sudaryta iš 613 Šviesų, ištaisanti 613 sielos norų.

Klausimas: Ar Tora ir yra kabalos vadovėlis?
Atsakymas: Kas studijuoja bet kokius šaltinius, kuriuos parašė kabalistai, norėdamas pritraukti sau taisančią Šviesą, tas studijuoja Torą. Kas studijuoja dėl žinojimo, – studijuoja tuščiai.

Klausimas: Kai medituodama pasineriu į save, girdžiu tylų švelnų balsą, kuris mane nukreipia ir atsako į klausimus, kurie iškyla tomis minutėmis. Kas tai?
Atsakymas: Tai jūsų vidinis tylus švelnus balsas…

Klausimas: Rojus – tai dvasinis suvokimas, o pragaras – čia, Žemėje?
Atsakymas: Pragaras – atsijungimo nuo Kūrėjo pojūtis.

Klausimas: Kaip galiu sužinoti, iki kokio lygmens išsivystė mano siela, kiek sfirų man dar liko praeiti iki pasieksiu Acilut lygmenį?
Atsakymas: Sužinosite artėdamas.

Klausimas: Ar egzistuoja aura?
Atsakymas: Tai energetinis laukas aplink gyvūninį kūną.

Klausimas: Rabinai, darantys stebuklus, atlieka kabalistinius veiksmus, kai suvokdami aukščiausius kūrimo dėsnius žino, kaip išgelbėti arba pataisyti jau įvykusius įvykius?
Atsakymas: Tokių nepažįstu!  Kabala (Tora) draudžia kerėti ir burti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Pradedančiųjų klausimai – 8“

„Pradedančiųjų klausimai – 7“

„Pradedančiųjų klausimai – 6“

Klausimas: Man rūpi, kaip galėčiau sužinoti, kur pateksiu – į rojų ar į pragarą?
Atsakymas: Pragaras – tai gėda dėl savo minčių ir veiksmų. Rojus – pasiekta atidavimo savybė ir meilė. Mirus kūnui mes niekur nepatenkame. Rojų ir pragarą jaučiame čia, šiame gyvenime, Kūrėjo atžvilgiu, pagal savo santykį su Juo, savo sieloje, jeigu ją išvystėme studijuodami kabalą iš  taško širdyje iki penkių dvasinių jutimo organų – penkių mūsų dvasinio kūno – sielos sfirų.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jei žmogus nori nusižudyti, ar tai vyksta jo valia, ar tokias mintis siunčia Kūrėjas?
Atsakymas: Visos paskatos (norai ir mintys) ateina iš Kūrėjo (Jis – pirmas), bet viskas priklauso nuo mūsų reakcijos, požiūrio į tai, kas mumyse iškyla, – nieko nepaisydami privalome siekti Kūrėjo savybių, kad susijungtume su Juo.

Kas atsitinka su savižudžių sielomis (rusų k.)

Savižudybė – likimas? (rusų k.)

Klausimas (Slesh): Neseniai žuvo man artimas žmogus. Ar mirusio savo mirtimi ir žuvusio žmogaus sielos sugrįžta skirtingai?
Atsakymas: Sieloms jūs nedarote jokio poveikio. Nusiraminkite ir pamirškite jas. Rūpinkitės tik savo išsitaisymu.

Klausimas: Rojus ir pragaras – vidinės žmogaus būsenos. Studijuodamas kabalą žmogus keičia visos pasaulių sistemos suvokimą. Priešingumo Aukštesniajai jėgai jautimas (gėda, savęs teisimas) ir yra pragaro kančios? – TAIP.
Prieš kiekvieną pakilimo būseną yra kritimo (gėdos dėl savo savybių, kurios priešingos Kūrėjo savybėms) pojūtis. Ir kuo aukščiau kyli, tuo stipresnis kritimo (pragaran) pojūtis prieš tai? – TAIP.
Vadinasi, netgi teisuolis pereina „pragaro kančias“ prieš pakildamas į „rojų“ – visišką žmogaus ir Kūrėjo savybių atitikimą? – TAIP.