Tarptautinė pamoka vaikams (08-11-28). Pamokos tema „Kaip būti laisvam“.

Video įrašas (rusų k., anglų k.)

Klausimas: Kas geriau vaikui: gyventi su tėvais, kurie nuolat barasi, ar gyventi su mama, o susitikinėti su atskirai gyvenančiu tėčiu?
Atsakymas: Iš dviejų blogybių geresnė antroji, todėl, kad neauginate vaiko noro gyventi barnių aplinkoje, o jausdamas jūsų bendravimo trūkumą, jis galbūt savo šeimoje mėgins to išvengti.

Klausimas: Jeigu aš auklėju vaikus pagal kabalą, tai kur gi jų pasirinkimo laisvė? Sakoma, kad žmogus į kabalą turi ateiti laisva valia, o aš jiems tarsi „plaunu smegenis“ nuo mažų dienų… Tai kurgi jų pasirinkimas?
Atsakymas: Pasirinkimas – tai ne grupės ar visuomenės paieška, o pastangos savo ir kitų tarpusavio santykiuose sukurti tokias sąlygas, kurios skatintų mano norą su jais susijungti, suvokimą, kad aš vienas to padaryti negaliu, ir tikrumą, jog Kūrėjas to nori ir laukia, kada galės man tai duoti. Toks mano noras ir yra mano pasirinkimo laisvės realizacija, tik aš galiu to panorėti, o jau toliau – Kūrėjo, šviesos, ištaisančios mano ryšį su kitais ir su Kūrėju, darbas.

Klausimas: Jei kabala sako, kad mus valdo aukštesnė jėga, kaip man auklėti vaikus? Juk ir aš, ir jie esame valdomi iš aukščiau? Juk vaikai – tai ne kokie nors daiktai kaip šviesoforas ar kompiuteris, kaip man juos auklėti?
Atsakymas: Šiaip ar taip, vaikai gyvena aplinkoje, iš kurios gauna visa, kas gera ir bloga. Gamta jums skyrė pareigą juos auklėti ir atsakomybę dėl to, kuo jie prisipildys per pirmuosius 10-15 metų. T.y. jūs juos „lipdote“. Taip pat parenkate auklėjimo įstaigas, mokytojų ir draugų aplinką.

Klausimas: Vakar aš pajutau „atstumtojo skausmą“, kurį išgyveno mano paauglė dukra. Jos neišrinko vaidinti muzikinėje pjesėje, skirtoje mokyklos auksinio jubiliejaus šventei. Konkursas vyko sąžiningai, jam vadovavo kompetentingi žmonės. Kaip mes, tėvai, galime padėti vaikams tokį skausmą įveikti?
Atsakymas: Žmogus turi priimti tai, ką užsitarnavo, kaip patį geriausią atvejį. To reikia mokyti. Kabala moko džiaugtis viskuo, kas vyksta, nes iš bet kokios būsenos galime rasti patį trumpiausią kelią į tikslą. Paaiškinkite dukrai principą „Nėra nieko, tik Jis“.

Klausimas: Kodėl maždaug penkerių metų amžiaus vaikai mėgina suaugusių dėmesį patraukti riksmais ir strakaliojimais. Ko jiems iš mūsų, suaugusių, reikia ir kodėl tai nervina, ypač jei vaikai ne tavo?
Atsakymas: Tai jų kalba. Mes nepakenčiame svetimų vaikų triukšmo, o savo vaikų triukšmo mama negirdi…

Klausimas: Ką kabala sako apie indigo vaikus?
Atsakymas: Tai patys egoistiškiausi vaikai, priklausantys kartai, kuri privalo pradėti taisytis pagal kabalos metodiką, kitaip patirs kančias, kurias sukels pati savo neištaisytu elgesiu.

Klausimas: Kodėl vaikystę visi prisimename kaip stebuklą? Netgi kaip kažką aukštesnio, o bėgant laikui, kai užaugi, imi jausti žemesnę tikrovę.
Atsakymas: Todėl, kad vaikystėje gyvenate pagal natūralius prigimtinius norus, o užaugę įsijungiate į dirbtinį suaugusiųjų pasaulį, kuriame norus diktuoja aplinka, dirbtinai sukurti įstatymai ir papročiai, prieštaraujantys prigimčiai – ir todėl pasaulis tampa siauras, piktas, sunkus.

Klausimas: Klausydama Jūsų supratau, kad auklėjimo tema Jums pati svarbiausia ir nagrinėtina pirmiausiai. Šiandien mokytojas turi kęsti aplinkos panieką, juokingai mažus biudžetus, menką atlyginimą (palyginti su viešuoju sektoriumi). Maža to, perpildytos klasės – dvigubai didesnės negu leistina, klasėje keletas vaikų, kuriems reikia asmeninio dėmesio. Taip pat dažnai tenka aiškinti apie elementarias vertybes ir elgesio normas (nes tėvai vaikams turi labai mažai laiko). Kokia Jūsų nuomonė – ar galima pakeisti situaciją ir kaip tai padaryti? Kur mokytojams semtis jėgų, kad ką nors pakeistų?
Atsakymas: Tik kabalos platinimas tėvams, beviltiškumo suvokimas ir skausmas dėl savo vaikų privers pačius tėvus keisti arba kurti kitokią švietimo sistemą – kuri rūpintųsi, kaip iš vaiko „sukurti žmogų“.

Klausimas: Jeigu visa, kas mums nutinka gyvenime, duota Kūrėjo, tuomet kokią vietą užima mūsų vaikų auklėjimas. Ir apskritai studijuojant kabalą keičiasi visos mano nuostatos – galva sukasi. Ko aš mokau savo vaiką? Pasaka, kurią skaitau jam prieš naktį, apskritai melaginga. Ką daryti?
Atsakymas: Viskas ateina iš Kūrėjo, iš viršaus į apačią, tokiu būdu ir tempu, koks skiriamas taip pat iš viršaus, t.y. bendro gamtos dėsnio. Visa, kas vyksta, nukreipta į egoizmo vystymosi procesą, kad egoizmą mes suvoktume kaip blogį ir panorėtume jį ištaisyti. Pasiekti tapatumą su Kūrėju, visiška atidavimo ir meilės savybe. Iš viso to, ką mes darome šiame pasaulyje, tik pastangos įgyti naują duodančią prigimtį yra laisvos, nes jos – prieš mūsų (egoistinę) prigimtį. Visos kitos mūsų mintys, norai, veiksmai gamtos nuleidžiami iš viršaus. T.y. mes galime laisva savo valia sukelti ypatingą poveikį iš aukščiau, tokį, kuris mums leistų pakilti į davimo, Kūrėjo lygį. Jei mes neartėjame prie jo patys, sąmoningai, laisva valia, jis mus tempia prievarta, bet jau per kančias, per suvokimą, kad mūsų prigimtis, egoizmas, yra blogis, nuo kurio mes norom nenorom priversti bėgti. Ir taip kiekvieną akimirką: kančių keliu nuo Jo arba Šviesos keliu – mūsų prašymais Jo link.

Klausimas (Jenemange): Išklausiau jūsų pokalbį su medicinos mokslų daktaru, prof. Grigorijumi Brechmanu apie nėštumą ir gimdymus – ir supratau: dabar visi panikuoja dėl vaikų agresijos ir prievartos, net ir vaikų savižudybių skaičius palaipsniui auga. Bet iš jūsų ir dr. Brechmano pokalbio aiškėja, kad dėl viso to kaltos pačios būsimos mamytės, nėštumo metu besikamuojančios su mintimis, ar užsimezgusią jų įsčiose būtybę „bausti abortu, ar pasigailėti“, ir taip būsimam vaikui transliuojančios neįveikiamą baimę dėl savo gyvybės. Ką daryti su „neištaisytų“ tėvų mintimis? Juk kuo toliau, tuo blogesnės ir egoistiškesnės jų mintys ir tuo piktavališkesnė bei agresyvesnė karta, kurią jie ruošiasi gimdyti. Ir atvirkščiai: jei iš tiesų savo mintimis galima įtakoti būsimos asmenybės formavimą, tai kokios mintys būsimą vaiką gali padaryti genijumi? Ar nėščios moters vyras savo ruožtu gali paveikti jos mintis?
Atsakymas: Visai nesvarbu, koks yra kūrinio būvis – lašas, embrionas, naujagimis, vaikas, suaugęs, dar ne ar jau suvokiantis aukščiausiąją savo egzistenciją – visuomet jį, kaip rešimo, vis tiek veikia tik viena jėga – Kūrėjas. Išskyrus juos abu, visoje kūrinijoje nieko daugiau nėra! Rešimo vystosi veikiant Šviesai, ima jausti, kad iš kažko gauna, atsiranda to kažko pojūtis kaip naujagimiui. Visas vystymasis – ne kiekybinis, bet kokybinis – santykyje su Aukščiausiuoju (Šviesa, Kūrėju), požiūryje į Jį.
Todėl, jeigu tėvai gilinasi į kabalą, ryšį su Kūrėju, tai jie jau informaciniame lygmenyje ruošia savo palikuonis dvasiniam vystymuisi. Tai įgauna vis didesnę svarbą vystantis palikuonims, pradedant įsčiomis, išore, ikimokykliniu amžiumi bei toliau ir baigiant jų brandos metais. Siela neturi amžiaus ir bet kokia jai daroma įtaka, nepaisant to, koks išorinis jos kūno apvalkalas, yra teigiama.

Klausimas: Mano nuomone, nereikėtų tenkinti visų savo vaikų poreikių ir norų. Pavyzdžiui, aš moku už toli nuo namų esančių vaikų mokslą ir sužinau, kad jie vartoja narkotikus. Ar pateikti mano paramos sąlygą – nustoti vartoti narkotikus? Anksčiau vieną vaiką tuo gąsdinau. Netgi lioviausi remti, bet tai nepadėjo, o priešingai, mes nutolome vienas nuo kito ilgam laikui.
Atsakymas: Na štai, jūs ir pats supratote, kad prievarta neišauklėsi, o tik atstumsi. Ką daryti? – Įtraukti juos į teisingą aplinką! Kitokio sprendimo nėra.