Klausimas: Į klausimą apie auklėjimą jau atsakė Robertas Kiyosaki knygoje „Neik į mokyklą“. Jis rašo, kad kai mokytojas verčia individualiai spręsti užduotį, be galimybės padėti silpnesniam kaimynui, ir netgi rizikuojant būti už tai nubaustam – šiuo momentu formuojamos klasinės, laukinės visuomenės užuomazgos. Kol vaikas nori padėti, pašnabždėti – jį reikia palaikyti, – o jį už tai baudžia.
Ir apskritai, visa mokyklos istorija – tai individualistų-egoistų auklėjimo, vertinimo ir varžymosi. kas geresnis ir t. t. istorija. Jeigu mokykloje mokytų dirbti komandomis, kur vaikai būtų priversti susivienyti idant rastų sprendimą, turėtume visiškai kitą žmonių kartą. Taigi, visos egoizmo ydos formuojasi vaikystėje, būtent mokykloje.
Atsakymas: Sutinku su jumis. Mes stengiamės šiuos klausimus spręsti kuriamoje auklėjimo sistemoje. Svarbiausia joje sukurti aplinką, kuri kiekvienam pažadins siekį kooperuotis. Mokykla – tai pirmiausia teisingai organizuota vaikų visuomenė, kuri tam tikru būdu formuoja bet kurį mokykloje esantį vaiką ir priverčia jį savo pavyzdžiu, vertybėmis ir tikslais tapti tam tikru žmogumi. Kol kas mūsų pasaulyje taip nėra. Nė viename internate. O ir būti negali, kadangi tikslas – ne tobulumas, ne panašumas Gamtai, ir todėl tokiame auklėjime nėra ištaisančiosios Šviesos (Or Makif), o juk būtent ji taiso, o ne aplinka. Aplinka tiktai iššaukia ją. Todėl nė viena auklėjimo sistema (metodika) nesuveiks, išskyrus kabalistinę, kuri iššaukia žmoguje jį ištaisančią jėgą (Šviesą).

„Žmogus turi būti laimingas!“ 21-ojo amžiaus auklėjimas

Klausimas: Neseniai peiliu buvo sužeistas dvylikametis vaikas. Kaip paaiškinsite tokį mažamečio norą pakenkti kažkam kitam?
Atsakymas: Visų pirma žiaurus vaikų tarpusavio elgesys yra mūsų bendros prigimties pasekmė; noras gauti auga ir nieko nepakeisi. Anksčiau vaikai buvo naivesni, labiau disciplinuoti, juos buvo galima kažkaip organizuoti. Dabar tai jau neįmanoma, todėl niekas ir nesistengia. Jeigu anksčiau vaikus buvo galima valdyti riksmais ir komandomis, tai šiandien mokytojas bijo įeiti į klasę, nes nežino, kas ten jo laukia. Ir dėl to nekalti nei mokytojai, nei įstaigų auklėtojai: jie paprasčiausiai neturi metodikos. Jie stengiasi sukurti auklėjimo sistemą, tačiau mūsų egoistiniai norai negali padiktuoti teisingo sprendimo, nes esame tokie pat sugedę kaip vaikai.
Neturime teisingo modelio, kurį galėtume pateikti jiems kaip pavyzdį. Juk auklėjimas remiasi tik pavyzdžiu. O kuo gi užpildome internetą ir televizijos ekranus, iš kurių jie ir semiasi informacijos?!
Manau, pasaulis ima suprasti, kad nesugebame suvaldyti jaunosios kartos auklėjimo proceso, peržengiančio visas ribas, kai dar galima taikstytis su tuo kas vyksta. Todėl gerai, kad blogis atsiskleidžia – galbūt bent šis tas bus išgirsta. Kai auklėjimo krizė tampa visuotine, žmonės būna pasirengę įsiklausyti.
Turime paaiškinti, kad jaunoji karta negali rasti ramybės įsprausta į senos auklėjimo sistemos rėmus. Lygiai taip pat remdamiesi sena sistema neištaisysime ekonomikos, šeimos santykių, kultūros, švietimo. Žmonės turi išgirsti apie visas problemas, ir jos visos turi vieną vienintelį sprendimą.
Būtina tyrinėti Aukštesnįjį valdymą, kuris iš vienos pusės yra absoliutus gėris, iš kitos pusės – griežtai sąlygoja mūsų elgesį. Tai ir yra auklėjimas: stovintį ant gyvenimo slenksčio žmogų išmokyti atskleisti ryšį su Kūrėju, su Aukštesniąja jėga, juk tik ji mus ir veikia – štai, ko mums reikia! Ką turime duoti vaikams? Planą, programą, supratimą, mokslą, kaip pasiekti sėkmę pasitelkiant tą realybę, kurioje esame…
Žmogui būtina perduoti tai, kas svarbiausia – kaip gyventi gerai. O gerai gyventi jis galės, jei atskleis Absoliutų gėrį. Būtent tai ir yra kabalos mokslo esmė: kuo greičiau atskleisti Kūrėją žmogui, gyvenančiam šiame pasaulyje .
Iš 2009-02-17 pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“ Skaityti visą >>

Iš 2009 m. kovo 18 d. pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“

Palydovas žino viską, kas gali nutikti kelyje, ir veda žmones pačiu geriausiu keliu. Tai pasakytina apie bet kurį mokytoją mūsų pasaulyje. Todėl matome, kad matematikos, fizikos ir kitų tiksliųjų dalykų mokytojai gali sėkmingai mokyti, juk jie moko vaikus realių, gamtoje egzistuojančių dėsnių, perduodami savo patirtį bei žinias. Ir todėl dėl tiksliųjų bei gamtos mokslų mokytojų klausimų nekyla, jie neapgaudinėja vaikų.
Bet tie mokytojai, kurie nori išmokyti vaikus, kaip elgtis gyvenime, nemoko jų realių, teisingų dalykų. Pirmiausia jie patys gyvena neteisingai, nežino, kas bus rytoj, ir neįsivaizduoja, kas vyksta su pačiu vaiku, juk jie nenuėjo jų laukiančio kelio. Todėl, jeigu kalbama apie išsilavinimą, tegul mokyklos mokytojas moko vaikus matematikos, fizikos ir kitų dalykų.
Tačiau jeigu kalbėsime apie auklėjimą, mokytojais gali būti tik jau keliomis dvasinių laiptų pakopomis aukščiau už vaikus pakilę žmonės. Ir nesvarbu, suaugę tie vaikai ar maži, ar net tokie, kuriems jau sukako 60-70 metų.
Todėl egzistuoja tėvų ir vaikų problema. Tėvų egoistinio noro lygmuo ankstesnis, o pasaulis jau toli pažengė į priekį. Tėvai primena patekusius į naują pasaulį dinozaurus! Nepaisant to, jie nori mokyti vaikus, kurių noro lygmuo – naujas, o naujų mokytojų nėra. Gaunasi dviguba klaida! Tėvai iš praėjusio šimtmečio moko šio amžiaus vaiką, kuriam reikalingas mokytojas iš būsimo šimtmečio.
Dvi pakopos atitolsta. O mes dar tvirtiname, kad galime kažko išmokyti savo vaikus. Tu visiškai neatitinki vaikų – nei norų , nei pripildymo atžvilgiu. Todėl nieko stebėtino, kad mums nieko neišeina. Maža to, šiandien atsiskleidžia naujas, globalus ryšys, o jo mes, t. y. visas pasaulis apskritai nepaiso.
Taigi, kabant apie žmogaus ugdymą, apie jo parengimą gyvenimui, mokytoju gali būti tik tas, kas pakilo keliais lygmenimis aukščiau. Mokytoju negali būti tiesiog pabaigęs kokį nors universitetą ar kolegiją žmogus. Kaip jis mokys vaiką teisingo elgesio pasaulyje, jeigu pats nežino, kas jame vyksta?

Klausimas: Kalbame, kad negalime sustabdyti jaunosios kartos avijuto (troškimo gauti dydis): vienuolikmetis gali papjauti kitą vaiką. Kur tai nuves? Kas bus po dešimties ar penkiolikos metų, kai šitie dešimtmečiai taps dvidešimtmečiais?
Atsakymas: Visų pirma vaikai nejaučia pareigos laikytis mūsų įstatymų, juk jų negalima nubausti – jie neteisiami dėl amžiaus. Kas gi atsitiks? Vaikui augant stiprėja ir apsauginė jėga: baimė, būtinybė įsitvirtinti pasaulyje kaip suaugusieji. Jei elgtumėmės su jais kaip su suaugusiais – tai padėtų.
Tiesą sakant, mūsų įstatymai nepritaikyti vaikams. Kiekvienai amžiaus grupei privalome turėti konkrečius ypatingus teisinius aktus, beje, atskirai berniukams ir mergaitėms. Turime žinoti, ko iš jų reikalauti ir kaip esant reikalui bausti. Iš bausmės ir atlygio sistemos vaikai turi matyti kaip teisingai elgtis. Vaikas turi tai žinoti. Tai vadinama auklėjimo sistema – ji priešinasi žiauriai žmogaus gyvūninei prigimčiai, todėl formuoja ir kuria žmogų. Kiekvienas veiksmas turi turėti atitinkamą atsakomąją reakciją. Taip motina auklėja mažylį: už kažką skatina, o už kažką – baudžia. Taip šiam „plastilinui“ suteikiama forma. Vaikas šitai supranta, nes to „plastilino“ viduje slypi noras patirti malonumą. Norus galime veikti tokiu būdu: įgausi vienokią formą – bus saldu, įgausi kitokią – bus kartu. Taip mes kuriame žmogų.
Tačiau, jeigu viską leidžiame ir siūlome elgesio formas, kurių jis semiasi iš pasibjaurėtinų žaidimų, kuriuose vieni kitus žudo, jeigu tai mato ir per televiziją, ir internete, o iš supančios aplinkos nėra jokios bausmės – koks gi tokio auklėjimo rezultatas? Iš nuostabaus mažylio auginame nelaimingą vaiką.
Iš pradžių reikia auklėti tėvus ir drauge kurti auklėjimo sistemą vaikams. Antraip, kita karta bus dar blogesnė už šią, kaip kad ir vykdavo iki šių dienų.
(Iš 2009-02-17 pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“)

Skaityti visą >>

Video įrašas rusų k.

Klausimas: Kartu su savo vaiku žiūriu pamokas vaikams, leidžiu jam kabalistinę muziką, skaitau kabalistines knygeles vaikams. Stengiuosi auklėti jį pagal savo mokymą. Kaip motina gali pajausti, kada atsiskleis pirmasis vaiko dvasinis rešimot? Kaip jai bendrauti su juo dvasiniame lygmenyje?
Atsakymas: Toliau žiūrėkite pamokas vaikams ir studijuokite medžiagą, esančią mūsų tinklapyje vaikams. Visa kita nuo jūsų nepriklauso.

Kabalos tinklalapis vaikams (anglų kalba).

Pranešimas (dienraštyje The Telegraph): Didžiojoje Britanijoje išaugo karta, kuri  nenori nei mokytis, nei dirbti. Jauni žmonės neturi socialinių įgūdžių, papildo nusikaltėlių gretas ir mokesčių mokėtojams atsieina didžiulius pinigus. Bet liūdniausia, kad šio jaunimo jau niekaip nepakeisi. Daugiau nei 1 mln. žmonių Anglijoje neturi išsilavinimo, darbo, o tai atskleidžia gilias Anglijos švietimo ir ugdymo sistemos problemas. Beje, į neturtą ir skurdą įklimpo visa Europa: 16% europiečių (72 mln.) gyvena žemiau skurdo ribos. Europos Sąjungoje 19% vaikų gyvena ties skurdo riba, o 18% jaunimo neturi darbo.
Komentaras: Šis jaunimas turi didelius troškimus, tačiau jie nenori to, ką jiems gali pasiūlyti vartotojiška ankstesnių kartų sukurta visuomenė. Jie nenori gyventi, kad dirbtų. Jų poreikiai didesni, o jeigu nemato kaip juos patenkinti, verčiau visai nieko nedaro. Tik paaiškinimas, kaip pripildyti jų norus, paskatins juos veikti. Kabala atsiskleis jiems – ir jie ras tikslą gyvenime.

Pranešimas: remiantis Amerikos nacionalinio narkotinių medžiagų instituto tyrimų duomenimis populiarus preparatas „Ritalinas“, skirtas gydyti vaikų dėmesio stokos sindromą bei hyperaktyvumą, skatina smegenų pakitimus, panašius į tuos, kuriuos sukelia priklausomybė nuo kokaino.
Komentaras: visa gamta – noras prisipildyti. Šis noras žmoguje vystosi nuolatos ir lemia mūsų progresą. Mūsų vaikai turi naujus, globalius norus, o mes, nesuprasdami jų ir negebėdami teisingai išvystyti, juos slopiname. Galų gale turime mūsų pačių suluošintą, kenčiančią, linkusią vartoti narkotikus kartą. Sprendimas – nuo ankstyvo amžiaus auklėti globaliai (kabalistiškai). Būtent toks auklėjimas ir skirtas vaikų globaliems poreikiams tenkinti. Mes jau keletą metų praktikuojame tokius užsiėmimus ir matome stulbinančius rezultatus. Kitais metais atidarome savo mokyklą 400 žmonių. Mano jaunesnioji dukra (nuotraukoje, specialybės „filosofija ir kabala“ mokslų daktarė) buvo auklėjama pagal kabalą. Vyresnioji dukra – biologijos ir genetikos mokslų daktarė. Sūnus – leidėjas. Auklėjimas pagal gamtos dėsnius, kuriuos mums atveria kabala, formuoja harmoningą žmogų.

Klausimas: Jei pagal metų skaičiavimą liko dar 232 metai, kodėl mes savo vaikus vadiname „paskutiniosios kartos“ vaikais?
Atsakymas: Todėl, kad nuo mūsų kartos ir toliau prasideda ši „paskutinioji karta“ – karta, kuriai skirta ištaisyti egoizmą ir pakilti iki Kūrėjo.

Paskaitos straipsnio „Paskutinioji karta“ tema (rusų k.)

Klausimas: Ar vaikai (jaunimas) dvasiniame kelyje praeina tas pačias pakopas, kaip ir suaugusieji? Jei vaiko žodžiuose atsispindi nerimas dėl blogio, kaip tinkamai į tai reaguoti?
Atsakymas: Siela neturi amžiaus, ir todėl kabalos galima mokyti kiekvieną, bet kokio amžiaus. Visų būsenų perėjimas yra būtinas, jį lemia rešimot (informacinių duomenų apie kiekvieną būseną grandinė). Todėl, kad tas pačias būsenas, kurias siela perėjo leisdamasi iš viršaus į apačią, ji turi pereiti atvirkštine tvarka, kildama iš apačios į viršų. Tačiau kiekvienos būsenos perėjimo greitis priklauso nuo aplinkos (grupės) ir praktiškai gali būti žaibiškas. Įveikti visas kelyje kylančias problemas geriausiai padės bendravimas su bendraminčiais ir mūsų medžiagos peržiūra.

Kiekvienoje Pietų Amerikos šalyje yra grupės ir pavieniai asmenys, studijuojantys kabalą bei kartu su mumis ją vystantys ir platinantys. Pati didžiausia ir stipriausia mūsų draugų grupė yra Čilėje. Štai tokį linksmą ir spalvingą dienoraštį vaikams sukūrė Čilės grupės narė Ingrid Solar.