Pranešimas: Atlikę eksperimentus su žmogaus pojūčiais neurobiologai pademonstravo, kad žmogus akimis gali ne tik „girdėti“, bet ir „užuosti“.
Replika: Tai patvirtina, kas pasakyta „Įvade į knygą Zohar“, kad tai, ką suvokiame, mūsų išorėje neegzistuoja. Mūsų penki jutimo organai – ne kas kita kaip penki mūsų bendro noro (avijut), kuriame atsiranda rešimot (informaciniai duomenys), lygmenys. Noro lygmenys skiriasi noro stiprumu (avijut) ir jo kokybe (itlabšut), panašiai kaip savo vystymusi skiriasi negyvoji gamta, augmenija, gyvūnija, žmogus, Kūrėjas. Kaip studijuojame visa tai realybės (Kūrėjo) suvokimo (atskleidimo) moksle kabaloje (pagal apibrėžimą, kabala – Kūrėjo atskleidimo žmogui šiame pasaulyje metodas), kiekvieną iš penkių dalių savo ruožtu sudaro likusios dalys. Todėl iš dalies kiekvienoje dalyje galime suvokti visas likusias, ir atvirkščiai, – todėl netekus vieno iš penkių jutimo organų, įvyksta dalinis jo pakeitimas kitais. Kitaip tariant, galima „matyti, girdėti, jausti kvapus, skonius, lytėti“ – visais jutimo organais. Yra žmonių, kurie šiuo atžvilgiu labiau išsivystę. Praeityje visi mes turėjome tokias galimybes.
Mūsų išorėje niekas nesikeičia. Mes patiriame nuolatinį paprastos Šviesos/Kūrėjo poveikį (nuolat į mus nukreiptą norą suteikti malonumą) mūsų nenutrūkstamai besikeičiantiems norams, kurie kuria mumyse besikeičiantį „išorinio“ pasaulio vaizdą tarsi kino juostos kadrus. Mūsų vaizdo kūrimo organai yra mūsų viduje ir gaunamas pasaulio vaizdas – absoliučiai subjektyvus. Todėl jei veikiant teisingai aplinkai (grupei), sukuriu savyje sąlygas dvasiniam manyje atsirandančių rešimot, noro juos realizuoti atiduodant ir mylint aplinkinius, vystymuisi, tuomet mano pojūtis, manyje atsirandantis mano pasaulis, tampa dvasinis, – išryškėja jo priežastis ir tikslas, t.y. pajuntama bendra jo Gamtos/Kūrėjo jėga.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Mūsų smegenų kuriami paveikslai“

„Akys mato daugiau nei protas“

„Visi pasauliai – mano viduje“

Klausimas: Žmogus negali nieko atskleisti, jeigu nejaučia tuštumos. Gresiantys smūgiai kaip tik ir atneš jam šią tuštumą. O ar yra kitas kelias?
Atsakymas: Aišku, kad yra. Žinome, kad apetitas kyla valgant arba žiūrint į valgančiuosius.
Kodėl? Pirma, tave veikia visuomenės nuomonė. Antra, kabala aiškina, kad noras atsiranda iš vidaus (iš rešimot, kli (indo) avijuto ) arba jis (apetitas) yra sužadinamas iš išorės (aplinka, Šviesos avijutas).
Jeigu norą gausime iš Šviesos („Grąžinanti į šaltinį Šviesa“), tai pačiu teisingiausiu keliu ateisime į tikslą.
Todėl, jeigu atskleisime pasauliui smūgių priežastį, tai, nors šie smūgiai ir yra menki, tačiau įsisąmoninant priežastį, atsiskleidžia Šviesa, atsklindanti mums iš ištaisytos būsenos. Matau šią ištaisytą būseną, matau, kokia ji puiki ir didinga palyginus su mano dabartine būsena. Tai vilioja mane eiti į priekį, į tikslą – ir manęs jau nebereikia baksnoti kančiomis!
Todėl būtina pasauliui paaiškinti kančias!

Klausimas: Intensyviai mokausi, buvau kongrese, lankau kabalos kursus. Kuo daugiau suprantu, tuo labiau norisi atsiskirti nuo egoistinės visuomenės. Ar iš mano pusės tai nėra egoistiška?
Atsakymas: Mes turime egzistuoti šiame pasaulyje ir savo dalyvavimu turime jam padėti tapti geresniu. Priimkite pasaulio poveikį kaip pagalbą, o ne kaip kliūtis ar trukdžius – tai „pagalba prieš jus“. Kliūtys – tai nuolatinis noro (avijut) pridėjimas, kurį įveikus, jūs kylate Kūrėjo link. Be šio noro neturėtumėte galimybės kilti.

Klausimas (iš dienoraščio hebrajų kalba): Kaip galiu suderinti kabalą su savo kasdieniu gyvenimu? Jaučiu, kad aplinka daro man didžiulę įtaką. Ar tai, kad studijuoju kabalą, įpareigoja mane atsisakyti savų pomėgių?
Atsakymas: Neprievartaudami savęs, leiskite grupei, studijoms veikti jus, įsijunkite į platinimą, imkite mokyti kitus – jūs palaipsniui atitolsite nuo savų „pramogų“. Vėliau ateis kitos kliūtys – ir prieš jas bus toks pats vaistas – tol, kol visiškai susijungę pajausime Aukščiausiąją jėgą.

Klausimas: Kalbame, kad negalime sustabdyti jaunosios kartos avijuto (troškimo gauti dydis): vienuolikmetis gali papjauti kitą vaiką. Kur tai nuves? Kas bus po dešimties ar penkiolikos metų, kai šitie dešimtmečiai taps dvidešimtmečiais?
Atsakymas: Visų pirma vaikai nejaučia pareigos laikytis mūsų įstatymų, juk jų negalima nubausti – jie neteisiami dėl amžiaus. Kas gi atsitiks? Vaikui augant stiprėja ir apsauginė jėga: baimė, būtinybė įsitvirtinti pasaulyje kaip suaugusieji. Jei elgtumėmės su jais kaip su suaugusiais – tai padėtų.
Tiesą sakant, mūsų įstatymai nepritaikyti vaikams. Kiekvienai amžiaus grupei privalome turėti konkrečius ypatingus teisinius aktus, beje, atskirai berniukams ir mergaitėms. Turime žinoti, ko iš jų reikalauti ir kaip esant reikalui bausti. Iš bausmės ir atlygio sistemos vaikai turi matyti kaip teisingai elgtis. Vaikas turi tai žinoti. Tai vadinama auklėjimo sistema – ji priešinasi žiauriai žmogaus gyvūninei prigimčiai, todėl formuoja ir kuria žmogų. Kiekvienas veiksmas turi turėti atitinkamą atsakomąją reakciją. Taip motina auklėja mažylį: už kažką skatina, o už kažką – baudžia. Taip šiam „plastilinui“ suteikiama forma. Vaikas šitai supranta, nes to „plastilino“ viduje slypi noras patirti malonumą. Norus galime veikti tokiu būdu: įgausi vienokią formą – bus saldu, įgausi kitokią – bus kartu. Taip mes kuriame žmogų.
Tačiau, jeigu viską leidžiame ir siūlome elgesio formas, kurių jis semiasi iš pasibjaurėtinų žaidimų, kuriuose vieni kitus žudo, jeigu tai mato ir per televiziją, ir internete, o iš supančios aplinkos nėra jokios bausmės – koks gi tokio auklėjimo rezultatas? Iš nuostabaus mažylio auginame nelaimingą vaiką.
Iš pradžių reikia auklėti tėvus ir drauge kurti auklėjimo sistemą vaikams. Antraip, kita karta bus dar blogesnė už šią, kaip kad ir vykdavo iki šių dienų.
(Iš 2009-02-17 pamokos pagal straipsnį „Religijos esmė ir jos tikslas“)

Skaityti visą >>