Klausimas: Kodėl Jūs tiek daug laiko skiriate krizės analizei? Kam mums rūpintis šių nesąmoningų, egoistinių gyvūnų kančiomis (t.y. kam mums egoistiškai jų gailėtis, o kitaip mes nesugebame)?
Atsakymas: 1. Man jie visi artimi! 2. Krizė, kaip ir viskas pasaulyje, turi savo priežastį ir tikslą. Jos tikslas – priversti žmogų permąstyti savo elgesį. Kančios nesibaigs, kol mes to neatliksime ir neatliksime teisingai. Aš tuo užsiimu, kad padėčiau žmonėms atrasti teisingą santykį su tuo, kas vyksta, kuris sutrumpintų jų kančias. Greitai šios „nesąmoningos, egoistinės gyvūnų kančios“ palies ir jus – prašau nepamiršti tada man parašyti, kaip staiga pasikeitė jūsų nuomonė apie tai, kiek laiko reikia skirti šiai problemai…

Klausimas: Ar yra prasmės nagrinėti pasaulyje atsiskleidžiančią tarpusavio neapykantą (arba tarpusavio meilės stoką) kaip grupės Bnei Baruch arba mano paties būsenos atspindį?
Atsakymas: Grupė ir pasaulis tarpusavyje susiję, bet yra skirtinguose lygmenyse: nuo pasaulio priklauso grupės dvasinis pakilimas, o nuo grupės priklauso, kiek kančių teks pasauliui (ar jis nori klausyti grupės, ar ne).

Klausimas: Kodėl dabar atsiskleidžia išvirkščioji bendros sielos vienybės pusė? Nejaugi turi skaudėti dėl supratimo, kad esi susijęs su visais pasaulio žmonėmis?
Atsakymas: Kitaip žmogaus neįtikinsi ištaisyti savo prigimtį. Skausmas – mūsų pusiausvyros su Gamta stygiaus matas. Šį matą nustatome mes patys.

Klausimas: Aš jau seniai savęs klausiu: kaip suprasti prieštaravimą (matyt, tik regimą) tarp sąvokos „tikėjimas aukščiau žinojimo“ ir dažnai Jūsų kartojamo tvirtinimo, kad kabala grindžiama ne tikėjimu, o pojūčiais ir tiksliomis žiniomis?
Ar teisingai suprantu, jog „tikėjimas aukščiau žinojimo“ – tai ne aklas tikėjimas tuo, ką man sako, o priešingai, – kelias, leidžiantis netikint įsitikinti teiginio teisingumu ar „neteisingumu“?
Atsakymas: Pirmasis Kūrėją pajautęs žmogus buvo Adomas. Nuo tos dienos – nulinių metų „Tišrei“ mėnesio pirmosios dienos (prieš 5768 metus) pradėtas žydiškas kalendorius. Po 20-ties kartų po Adomo, kuriose jau taip pat buvo suvokiančiųjų Kūrėją, senovės Babilone prieš 4000 metų kabala įgavo savo dabartinį pavidalą – babiloniečių žynys Abraomas atskleidė ją ir aprašė pagrindinius jos dėsnius „Sukūrimo knygoje“. Taip pat jis surinko mokinius ir sukūrė su jais pirmąją kabalistinę grupę. Jo sekėjai, jo fiziniai ir dvasiniai sūnūs (praeityje visi vadindavosi genties, giminės vadovo vardu) pratęsė savo dvasinį vystymąsi. Taip tęsėsi iki nupuolimo nuo Kūrėjo jautimo iki tik mūsų pasaulio jautimo (to pasekmė – antrosios Šventyklos sugriovimas prieš 2000 metų).
Po nuopuolio iš dvasinio pasaulio jautimo į mūsų pasaulį, visos prieš tai buvusios sąvokos, pavadinimai, apskritai visa jų kalba (hebrajų) „nukrito“ iš dvasinio lygio į žemiškąjį: tie patys žodžiai ėmė reikšti tai, ką jie pradėjo matyti, girdėti, suprasti, – tai yra įgavo žemišką prasmę vietoje to, kad anksčiau reikšdavo jų pojūčius. Nuo to laiko kabalistiniai tekstai parašyti tomis pačiomis raidėmis ir žodžiais, bet yra skirtumas, kas juos skaito, – esantysis dvasiniame lygyje, kaip ir jų autorius, ar tik žemiškajame.
„Tikėjimas aukščiau žinojimo“ – pavyzdžiui, kabaloje reiškia sąlygą: noras (savybė) atiduoti („bina“, „chafec hesed“, šviesa „chasadim“) yra aukščiau noro gauti, vadinamo „žinojimas“, nes jis gauna šviesą „chochma“, žinojimo šviesą.
Apie tą tikėjimą, kurį turi omenyje nejaučiantieji Aukštesniojo pasaulio, tikėjimą tuo, kas galbūt egzistuoja, apie ką tik kalbama, bet nejaučiama, – apie tai kabala apskritai nekalba, nes ji, anot apibūdinimo, siekia žmogui atskleisti Kūrėją šiame pasaulyje! (žr. Baal Sulamo straipsnį „Kabalos mokslo esmė“).
Todėl norintysis suprasti tiesą skaitydamas tekstus privalo tai, ką skaito, „išversti“ iš žemiškojo lygmens į dvasinį – tuomet nesuklys, kaip kad visi tikintieji, skaitantys kabalistinius tekstus (Bibliją, Talmudą, Maldaknygę ir kt.) ir traktuojantys juos žemiškame lygmenyje. Tai ir lemia, kad žmonės negali suprasti Kūrėjo.
(Straipsnyje „Išminties pasiekimo paslaptis“ skyriuje „Išminties pasiekimo paslaptis“ Baal Sulamas rašo: „Adomas atskleidė visą kūrinijos pilnatvę, jos gylį ir dalių tarpusavio ryšius.“ – todėl mes vadiname jį „Pirmuoju žmogumi“ – juk jis pirmasis pasiekė lygį „Žmogus“ – Adomas (hebrajų kalba), kas reiškia „panašus į Kūrėją“).

„Sukūrimo knyga“ RU, EN

Baal Sulamas „Kabalos mokslo esmė“ RU, EN

Michaelis Laitmanas „Kabalos mokslo esmė”

Klausimas: Kam vyrui, studijuojančiam kabalą, reikalinga moteris ir kaip teisingai ja naudotis?
Atsakymas: Bet kuris žmogus mūsų pasaulyje jaučia:
1) kūniškus norus: maisto, šeimos, sekso.
2) visuomeninius norus: turto, valdžios ir šlovės, žinių.
Norai „šeima“ ir „seksas“ realizuojami su partneriu – moterimi, turint tikslą arba egoistiškai pasitenkinti, arba įvykdyti juos kaip priesaką – t.y. kad pasiektum Kūrėją. Dvasingumo noras formuojasi iš moteriškos ir vyriškos žmonijos dalies kartu. Visi vyrai – kaip Adomas, visos moterys – kaip Ieva – taigi į savo gyvenimo partnerį reikia žiūrėti ir kaip į dvasinio kelio partnerį – jo pagalba yra įmanoma ir pageidaujama.

„Meilė ir santuoka“

„Vyras ir moteris – dvi stichijos“

Klausimas: Kai mūsų egoizmas verčia mus kentėti ar pykti ant aplinkinių, ant savęs ir netgi ant viso pasaulio, ar leistina taip pat pykti ant Kūrėjo?
Atsakymas: Kad ir ant ko jūs pyktumėte, jūs pykstate ant Kūrėjo, ir Jis tai priima būtent taip. Juk tai Jis kiekvieną akimirką kuria jums pasaulio vaizdą.

Klausimas: Jūs mokote, kad sulig savybių panašumu žmogus kituose mato tokį blogį, koks jis yra jame pačiame. Ką daryti, kai nekenti blogio savyje ir kituose, jeigu visa aplink – Kūrėjas, Geras ir Kuriantis Gėrį? Vadinasi, nekęsdamas blogio aš pirmiausiai nekenčiu Kūrėjo?! Kaip suderinti neapykantą blogiui ir Gero, Kuriančio Gėrį pateisinimą?
Atsakymas: Tiktai jeigu jūs ištaisysite save ir tapsite geras kitiems, – tuomet tapsite geras Kūrėjui ir pateisinsite Jį, – tai ir yra savybių panašumas.

„Nėra nieko kito, tik Jis“

„Žmogus ir Kūrėjas“