Klausimas: Kodėl būtent prieš prasidedant kongresui Ravas paliko mus visus ir 3 dienoms išvažiavo ilsėtis?
Atsakymai:
1. Nes Ravas užkimo, jis negali kalbėti.
2. Nes taip reikia, – su Ravu nesiginčijama, visa priimama kaip teisinga.
3. Nes visur prieš egzaminą mokiniui duodama laiko savarankiškai dirbti ir pasirengti.
4. Nes sėkmė priklauso ne nuo Ravo, o tik nuo mokinių pasirengimo ir solidarumo.

Klausimas: Pastabomis šio ryto pamokoje sujaukėte visus mūsų planus! Kaip gi būti grupėse per kongresą?
Atsakymas: Šios sąlygos 1, o ne 99 procentams.
1. Grupė skirstoma į vyriškąją ir moteriškąją dalis. Jos yra atskirtos viena nuo kitos. Moterys atitraukia vyrus nuo tikslo. Vyrams geriau visas tris dienas būti kartu. Reikia iš anksto paruošti, kas būtina. Paprastai vyrai renkasi savo centre. Su vyrais gali būti ir jų suaugę vaikai nuo 13 metų, kurie yra praėję pasiruošimą.
2. Moterys gali rinktis pas kurią nors namie, ateiti ir išeiti (moterims neprivalomi nuo laiko priklausantys veiksmai).
3. Nekviesti pašalinių, net buvusių narių, kurie nedalyvavo pasiruošime kongresui. Juk mokėmės, kad pasiruošimas – svarbiausia!
4. Tie, kurie ruošėsi, turi pajausti, ką reiškia būti kolektyviniame ketinime ir kokie faktoriai gali kliudyti sėkmei, kurios visi tikimės.
Visiems mums sėkmės!
Ravas

Išsitaisymams yra skirtas tam tikras laikas: „6000 metų“, tačiau tik tuo atveju, jei tiesiog seksime kalendorių. Per 6000 metų privalome užbaigti išsitaisymą, bet rengdamiesi galime užbaigti kur kas anksčiau. Ir tuomet tai bus vadinama Šviesos ir „pagreičio“ (achišena) keliu, kuriuo eisime užuot vystęsi natūralia eiga, kančių keliu.
Taigi, jeigu norime pasiekti naujų būsenų, pritraukiame į šaltinį grąžinančią Šviesą. Reikia patikrinti, kokiais materialiais veiksmais mes iš tikrųjų pritrauksime Šviesą, kuri tinkamai mus parengs. Kol kas veiksmai yra materialūs, nes atliekame juos egoistiškai. Vis dėlto, nors mūsų ketinimas yra egoistinis, mes galime pritraukti taisančią Šviesą, todėl ji vadinama supančia Šviesa.
Jeigu mūsų pasirengimas teisingas, mus veikia Šviesa žadindama tiek, kiek mes stengiamės. Tam kiekvienas turi vaidinti prieš draugus, rodyti, koks svarbus jam yra tikslas, kaip jis yra užsidegęs, kaip siekia tikslo. Netgi nepatirdamas smarkaus entuziazmo jis privalo vaizduoti išorėje šimtąkart didesnį įkvėpimą, nei jaučia viduje.
O tas, kuris taip nesielgia, nusižengia ir pražudo save. Jis bus išmestas lauk ir supanti Šviesa jo neveiks. Supanti Šviesa daro poveikį priklausomai nuo bendro tarp žmonių esamo ryšio. Žmogus, kuris nežadina kitų kiek galėdamas, pagal iš aukščiau jam suteiktas sąlygas, nutolina nuo savęs supančią Šviesą.
Supanti Šviesa nuolat juda, automatiškai įvertindama, kiek aš panaudoju man suteiktas priemones. Pagal tai priartinu arba nutolinu Šviesą. Jeigu aš atsiveriu kitiems ir stengiuosi juos pažadinti, tai tampu kanalu, per kurį supanti Šviesa gali daryti įtaką kitiems.
Mes pradedame nuo įprastų mechaninių veiksmų, kurie niekaip nesusiję su dvasingumu. Vis dėlto dėl jų supanti Šviesa ima stipriau šviesti per mane ir tokiu būdu aš pabundu pats bei pažadinu kitus. Šitaip tai veikia. Mes rengiamės, stengiamės susivienyti, o to susivienijimo viduje patiriame ir galingesnį švytėjimą, ir didesnį atskleidimą.
Viskas priklauso nuo mūsų indų pasirengimo, ir pradėti reikia nuo grynai materialių, su dvasingumu nesusijusių veiksmų, kuriuos geba atlikti bet kas, netgi naujokas. Netgi jei jis nelabai supranta, kas vyksta, ir jam sunku sutelkti ketinimą, – nesvarbu, juk čia paisoma nuo jo pastangų priklausančios „lyginamosios jėgos“.
Vaikai itin daug bruzda ir triūsia, todėl greitai auga! O vėliau žmogų užvaldo tingumas, įvairūs egoistiniai išskaičiavimai, jis liaujasi lakstęs, verčiau pailsi – tad ir nustoja vystytis. Pasiekę tokią būseną, kai jau reikia nebe fizinio, o vidinio, dvasinio tobulėjimo, mes sulėtiname savo pasikeitimų greitį, kol visiškai liaujamės vystytis, taip pasmerkdami save mirčiai.

Iš 2013 m. birželio 26 d. pokalbio apie pasiruošimą kongresui

Daugiau šia tema skaitykite:

Sankt Peterburgo kongresas: šuolis prasideda nuo įsibėgėjimo

Perėjimas iš atakos į kasdieninį karą

Bendra jėga atskleisime dvasingumą!

Pasiruošimas – sėkmės garantas!

• Nuo šios akimirkos aš turiu įsivaizduoti kongresą idealiąja jo forma. Ko gi man dėl to reikia? Draugų susibūrimai – kokie jie turi būti? Išgyvenimai – kokie ir kokiomis išorinėmis priemonėmis galima juos patirti? Paskaitos – kokiomis temomis? O gal aš rekomenduosiu savo temą? Kokius klausimus aš ruošiu, ko norėčiau paklausti po paskaitų, seminarų? Kaip aš užmezgu ryšį su visais? Kaip ruošiuosi suvokti visus? Kaip svečias? Kaip šeimininkas? Kaip draugas? Kaip mokinys? Kaip mokytojas? Kaip tarnas? Kas aš esu visų atžvilgiu? Ir kaip turiu elgtis būdamas vienos iš šių įvairių būsenų?
• Aš dirbu su savimi ruošdamasis tam, kas man yra sunkiausia. Tarkim, jeigu nemėgstu šokti kartu su visais, tai iš anksto ruošiuosi dalyvauti, tam skirdamas visas jėgas ir iš paskutiniųjų spausdamas save.
• Aš stengsiuos nenukrypti nuo teisingo ketinimo, nuolat jo laikytis – juk nuo mano ketinimo priklauso visi. Taip yra iš tikrųjų, pro savo plonytį „vamzdelį“ aš praleidžiu jiems Šviesą ir todėl privalau visąlaik likti  „prisijungęs“. Man reikia pasikalbėti su savo dešimtuku: visi palaikome visus, kad niekas iš mūsų neprarastų šio „vamzdelio“. Jis yra mūsų bendras ir norime, kad jis pavirstų plačiu viso kongreso ryšio kanalu.
• Aš sergu už tai, kad niekas neatsijungtų nuo teisingo ketinimo – sergu tiek, kad krečia vidinis drebulys, apima baimė ir nerimas. Kai kas nors nutinka mažyliui, mums tai yra katastrofa, „pasaulio pabaiga“. O dabar aš išgyvenu dar labiau. Problema ta, kad ši baimė mums nepavaldi, mes negalime kaip reikiant jos pajusti, mes nesame jautrūs nukrypimui nuo ketinimo. Taigi mane turi stačiai kratyti nuo baimės už visus, kad jie nepamestų ketinimo. Juk nuo to priklauso sėkmė.
• Kad ir ką darytų draugai, kad ir ką kalbėtų, kad ir kokias dainas dainuotų, aš noriu, kad jiems viskas pavyktų. Aš nuolat jaudinuosi dėl jų, kaip mama dėl mažo vaiko, ėmusio kažką daryti. Į viską žiūriu su nerimu – kad tik pavyktų. Pasakyta apie tai: „Nerimas žmogaus širdyje – tegul papasakoja apie jį kitiems.“ Mano rūpestis persiduoda visiems.
• Stengiuosi ateiti kuo anksčiau ryte, kad viską paruoščiau, viską pagreitinčiau, kad pradėčiau vienytis su draugais, pasėdėčiau, padainuočiau kartu. Tegul mūsų dar tik penkiasdešimt žmonių, bet mes jau pradedame užpildyti savo jausmais kongreso erdvę.
• Kaskart keliaudamas į kongreso vykimo vietą ir atgal stengiuosi padaryti taip, kad niekas iš draugų neprarastų nuotaikos, užsidegimo.
• Draugų susibūrimai turėtų būti kuo labiau jaudinantys, emocingi, kad parengtų mus paskaitoms, pokalbiams, seminarams, kurie vyks po jų. Tai itin svarbu. Visus pasisakymus ir dainas reikia planuoti pagal aiškią programą ir numatyti teisingą jų kiekį. Tegul susibūrimas bus neilgas, bet labai nuoširdus. Be šio pasirengimo žmogus negalės prisijungti prie bendros kongreso atmosferos, „oro“, kuriuo reikia kvėpuoti, gyventi. Svarbiausia – sujaudinti visus. Ir mes turime rimtai pagalvoti, kaip to pasiekti.
• Mums reikia įgyti bendrą jausmą, bendrą širdį – įgyti pasitelkiant protą. Mes protaudami dirbame su jausmu tam, kad susivienytume.

Daugiau šia tema skaitykite:

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Klausimas. Kaip tinkamai pasiruošti moterų kongresui?
Atsakymas. Pirmiausia mes turime peržiūrėti medžiagą, susijusią su viskuo, kas priklauso moterų darbui.
Iš esmės mūsų laikais jau nebėra didelio skirtumo tarp vyrų ir moterų darbo, nes vyksta laipsniškas suartėjimas. Matome, kaip moterys visame pasaulyje užima vadovaujančius postus, tampa valstybių vadovėmis, ministrėmis, vadovauja įvairioms įmonėms. Šiandien jos lygiai kaip vyrai dalyvauja visose veiklos sferose.
Nors moteris iš prigimties linkusi į kažką apibrėžto, standartiško, stabilaus, o ne į tokius užsiėmimus, kurie nuolat reikalauja kokių nors staigių pokyčių, atėjo laikas, kai abu norai – vyriškasis ir moteriškasis – suartėja tiek mūsų, tiek dvasiniame pasaulyje. Taip vyksta pagal dvasines šaknis, todėl reikia galvoti, kaip suartinti juos dar labiau. Tuo mes ir užsiimsime kongrese – moterys turi suprasti iškilusį priešais jas tikslą.
Dar niekada moterys nesivienijo. Turėjome įvairių bandymų vienytis grupėse, bendrų kongresų metu, bet tokio dalyko, kad paverstume visų moterų norą vienu moteriškuoju noru, kad sukurtume vieną bendrą moteriškojo noro vaizdą, dar nebuvo.
Taigi pasiruošimas kongresui turėtų būti toks, kad daugiau apie tai galvotume, skaitytume, aiškintumėmės klausimus šia tema, ir visus klausimus bei atsakymus dėtume į interneto tinklalapį.
Svarbiausia būti geros nuotaikos, palaikyti gerą dvasią. Tos, kurios atvyks čia, būtinai pateks į šią atmosferą. Tos, kurios prisijungs virtualiai, turi būti pasirengusios į ją patekti: joms geriausia atsilaisvinti nuo visų savo užsiėmimų ir jaustis taip, tarsi būtų čia, kartu su mumis. Manau, mes suteiksime joms visiško buvimo kongrese pojūtį.

Klausimas. Kodėl artėjantis moterų kongresas pavadintas „Viena globali moteris“?
Atsakymas. Pasaulyje yra viso labo viena siela – vienas bendras noras, kuris sudužo į dvi viena kitą papildančias dalis: vyriškąją ir moteriškąją. Jos, savo ruožtu, sudužo į daugelį atskirų norų.
Mūsų darbas – surinkti moteriškąją ir vyriškąją dalis kartu. Tuo metu jos pasikelia virš savo kasdienių žemiškųjų norų, taisydamos norą gauti į norą duoti, ir tada atsiranda du norai, kurie, viena vertus, priešingi vienas kitam, bet, kita vertus, – dvasiniai. O vėliau abi dalys pradeda jungtis į vieną bendrą kūrinį, kuris vadinamas Adam. Iš esmės mūsų laukia toks darbas.
Vyrai renkasi į savo kongresą praėjus savaitei po moterų kongreso. O prieš tai mes aptarsime su moterimis, kaip galima susijungti tarpusavyje į vieną bendrą moteriškąjį norą. Tikiuosi, mums pavyks. Bent jau tai labai svarbu vyrams ir mums visiems. Mes to niekada nedarėme, o dabar atėjo laikas.
Aš niekada nieko nedarau iš anksto. Kai atsiranda kitos būsenos realizavimo būtinybė, kalbu apie tai, ir tuomet mes kartu imame galvoti, kaip tą būseną realizuoti. Dabar pasiekėme tokią būseną, kai mums iš tikrųjų reikia susirinkti kartu ir bandyti susivienyti į vieną bendrą moteriškąjį norą.
Sveikinu visas pasaulio moteris su mūsų nuostabia vidine švente. Pasistengsime padaryti ją svarbią, šviesią, rimtą ir tuo pačiu metu – linksmą!

5 pamoka. Daugumos malda.

6 pamoka. Žmonijos ateitis.

3 pamoka. Nėra nieko kito, išskyrus Jį.

4 pamoka. Grupė – dvasinio darbo pagrindas.

1 pamoka. Kabalos mokslo esmė

2 pamoka. Siela

Klausimas. Pakilimas, kurį jaučiame kongreso metu, specialiai auginamas: ir per vaišes, ir per pamokas, ir per pertraukas. Ar po kongreso mūsų kasdieniame gyvenime reikia ugdyti vienijimąsi?
Atsakymas. O kaip gi kitaip? Kongresas tam ir reikalingas, kad ne veltui praeitų, kad po jo pradėtume rimtą vienijimosi darbą šiame regione, kad Sibire susikurtų labai stipri grupė, sudaryta iš rimtų žmonų, kurie susiburtų už Uralo esančiame regione, kad jie pasijustų tikraisiais šeimininkais ir pradėtų gerą darbą vienydamiesi tarpusavyje.
Jie gali pasistengti, nes gyvena labai neblogoje aplinkoje – ekologiškai neužterštoje dvasinėje erdvėje. Taigi, manau, jie gali nudirbti didelius darbus. Tai itin vykusi vieta dvasiniam darbui. Tikiuosi, aš tai pajausiu, mes užmegsime su tais žmonėmis ryšius ir po to drauge judėsime toliau.
Linkiu jums viso geriausio! Ir prašau dar kartą: kas tik galite, atvažiuokite, noriu matyti jus visus. Nepralošite! Galite tik laimėti! Atvykite, kad paskui netektų gailėtis.
Laukių jūsų Novosibirske!

Iš 2012 m. lapkričio 25 d. virtualios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Perėjimas iš atakos į kasdieninį karą

Nagi, gimkime pagaliau!

Viskas paruošta – paskutinį žodį tarsime mes!