Klausimas: Ar verta rizikuoti, jei sveikata sušlubavo, o labai norisi į kongresą?
Atsakymas: Rizikuoti neverta. Jei sveikata neleidžia, reikia likti, pamėginti nusikratyti rūpesčiais ir būti kongrese visą šį laiką virtualiai. Jei iš aukščiau padaryta taip, kad kažkokios aplinkybės trukdo dalyvauti kongrese, tai visa tai įsiskaičiuos Aukštesniojoje sistemoje ir nesukliudys – galite nesijaudinti.

Iš 2012 m. spalio 14 d. virtualiosios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Perėjimas iš atakos į kasdieninį karą

Nauji skoniai Kūrėjo virtuvėje

Apie virtualius kongresus ir tikrąjį ryšį

Labai svarbu dalyvauti kongresuose, susitikimuose, kuriuos mes organizuojame, juk ataka smarkiai pastūmėja žmogų, suteikia galimybę suartėti ir susijungti su kitais.
Yra tokių, kuriems sunku net sėdėti tarp visų. Jie skaičiuoja valandas, kada pagaliau susitikimas baigsis ir galima bus išvažiuoti. Bet ir tokias būsenas reikia praeiti, pajausti – tai labai gera praktika. Reikia tik stengtis ilgam neužstrigti šioje būsenoje, kaip galima greičiau judėti toliau. Viską lemia tai, kiek gali nusilenkti aplinkai.
Nereikia manyti, kad judame pirmyn tik per tokias atakas, patekdami galingos aplinkos įtakon ir noromis nenoromis nusilenkdami jai. Dar smarkiau galima pasistūmėti per kasdienines pamokas. Kiekvienoje pamokoje mums atsiveria labai stipri Šviesa, net stipresnė nei kongrese.
Bėda ta, kad per pamoką negalime tvirtai laikytis, išlaikyti gilų jausmą ir atsidavimą. Kongresuose mus veikia ypatingi veiksmai ir sąlygos, atakos jausmo tvirtumas. O kasdieninėje pamokoje vyksta ilgai trunkantis karas.
Reikia per atakas kongrese sukaupti jėgų, o paskui naudoti jas diena dienon, suvokiant, kad tai yra tikros karo sąlygos. Pamoka mums yra karas, kuris vyksta kiekvieną dieną, kol pagaliau iškovosime tikrą maldą.
Reikia visą laiką tikrintis, ar yra išsaugotos trys maldos sąlygos. Nieko nėra, išskyrus maldą, prašymą, kuriame jaučiama Kūrėjo didybė, paties savęs patikrinimas – ar padariau viską, kas įmanoma, ar iš tikrųjų esu atsidavęs tikslui visa siela ir vertinu jį labiau nei gyvenimą. Visa tai reikia be perstojo tikrinti, nes visa tai ir yra mano santykio su Aukštesniuoju, Aukštesniąja pakopa, vieninga sistema esmė.

Iš 2012 m. rugsėjo 23 d. pamokos pagal straipsnį iš knygos „Šamati“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ataka, kuri niekada nesibaigia

Svarbiausias pamokos tikslas

Klausimas: Kaip mums dabar taip panirti, kad panertume iki dugno, ištrūktume ir atskleistume dvasingumą?
Atsakymas: Tik bendra jėga, nieko kito nėra. Tik bendra jėga! Tai vienintelė sąlyga. Ji išplaukia iš bendro gamtos dėsnio ir išveda mus į kitą lygmenį – panašumo į Kūrėją, Aukštesnįjį gėrio ir Meilės lygmenį.
Kitos metodikos nėra, ir nieko kito daugiau nereikia. Jūs patys tai jau žinote.
Juk mes egzistuojame kaip vienas bendras organizmas, kuris subyrėjo į dalis. Šias dalis, mums įdėjus pastangų, būtina surinkti į vientisą sistemą. Tikiuosi, kad tai galėsime padaryti. Tada, gyvuojant šiai vieningai sistemai, tą jėgą, kuri išryškės sistemoje kaip vienijanti jėga, t. y. kaip kraujotakos, nervų ir pan. sistema jausime kaip būsimą mūsų egzistavimo lygmenį: amžiną ir tobulą. Tai yra tai, ko mokomės iš teisingo pasaulio suvokimo metodikos – ne tai, ką jaučiame šiandien mūsų penkiais pojūčių organais, o tai, kas egzistuoja už mūsų, tai, ko nematome, nejaučiame, nesuprantame, nes suvokiame tik per penkias savo „skylutes“.
Turime pakilti į lygmenį, kuriame išeiname už mūsų kūno ribų. Todėl ir egzistuoja sąlyga: būti tarpusavyje susietiems, susirinkti kartu į vieną vientisą organizmą. Dėl šio tikslo ir subyrėjo jis į tokią daugybę dalių, norų. Kiekvienas iš mūsų – tai gabalėlis bendros mozaikos, lego, noro.
Jei pabandytume surinkti šį lego, tai negalėtume, juk iš anksto visos sistemos, visos susijungimo mechanikos nepažįstame, visa tai atlieka Šviesa. Tačiau, jei bandome tai daryti, tai atsižvelgdama į mūsų įdėtas pastangas, Šviesa pradeda veikti ir sutvarko šią sistemą. O mes jau jaučiame ją kaip vis vieningesnę, vis bendresnę, integralesnę, ir tiek pat jaučiamės egzistuojantys Aukštesniajame pasaulyje.
T. y. mūsų vidinis pojūtis, vadinams mūsų gyvūniniu egzistavimu, išlieka, nes gyvename kūne, jo penkiuose kūniškuose, gyvūninių pojūčių organuose. Tačiau papildomai pradėsime jausti pasaulį, kuris yra aplink mus – tai, ko dabar nejaučiame.

Iš 2012 m. rugpjūčio 16 d. pokalbio prieš Charkovo kongresą

Klausimas: Kas Jums atrodo svarbiausia? Koks Jūsų paskutinis kreipimasis į visus prieš kongresą?
Atsakymas: Nuošiol ir toliau aš prašau jūsų: kuo jūs beužsiimtumėte prieš kongresą, visą laiką galvokite, kad jūs ta darote dėl to, kad visame pasaulyje žmonės susirinktų ir fiziškai, ir virtualiai, ir pasiektų vienybę, kuri lygi pirmajai Aukštesniosios Šviesos pakopai.
Po to mums bus daug lengviau. Tai panašu į vaiko gimimą, juk gimdymas – tai pati pavojingiausia procedūra, sudėtingiausias procesas. Ir šiandien, kai moteris gimdo, tiksliai nežinome, kas ir kaip bus. Žmogaus gimime yra kažkas nenuspėjamo.
Po gimdymo jau paprasčiau. Kai vaikas gimęs, pradedi su juo dirbti: maitinti, vystyti – rūpintis, duoti jam viską, kas būtina, ir t. t. Svarbiausia – jau praeityje.
Taip ir pas mus. Turime įveikti gimdymą, visa kita bus lengviau. Daug lengviau! Žymiai paprasčiau! Daug aiškiau! Mes vienu metu jau būsime ir šiame pasaulyje, ir dvasiniame – davimo pasaulyje. Mums paaiškės, apie ką rašo kabalistai. Mes jau pradėsime prisitaikyti prie to, kame būsime savo jausmais.
Todėl iš visų jėgų stenkimės gimti Aukštesniajame pasaulyje, o po to kartu eisime toliau.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. virtualiosios pamokos

Klausimas: Ko laukti, ko tikėtis visiems draugams, kurie visiškai atsiduos kongresui?
Atsakymas: Reikia tikėtis, kad susijungsite, atlikdami visus veiksmus, kurie turėtų būti visiškai persisunkę ketinimu susijungti. Tam šiandien pasaulyje visos sąlygos yra.
Kiekvieną dieną man atsiunčia daugybę mokslininkų, tyrinėtojų, ekonomistų, politikų straipsnių, kurie pastaruoju metu rašo apie pasaulio globalumą, apie jo tarpusavio ryšius. Jie rašo praktiškai mūsų žodžiais, nors kažko nepasako, nesuprasdami, kaip galima būtų pakeisti visuomenės būseną. Užtat jie supranta, kad pasaulis bus priverstas susivienyti, tapti harmoningas, integralus ir pan.
Mes esame tokios būsenos, kokios dar niekad pasaulis nėra buvęs. Ir mums duota galimybė pakeisti pasaulį susivienijant, be to, tokioje šalyje, kurioje tiek metų vystėsi kabala, kurioje ir šiandien turime pačių stipriausių grupių, pačiių ištikimiausių mokinių. Galime padaryti taip, kad jėga, kurią tarp mūsų aptiksime, atskleisime, iš tikrųjų pasitarnautų visam pasauliui ir per jį pasiektų Kūrėją.
Tai yra taip vadinama trejybė: mes, kiekvienas iš mūsų per grupę, per visus mus, per pasaulinę kli ir per visą pasaulinę bendruomenę siekiame Kūrėjo ir susijungiame. T. y. mes, visi mūsų draugai pasaulyje kartu su žmonija ir kartu su Kūrėju esame viena bendra visuma. Šią bendrą visumą turime atskleisti, pajusti, sukurti – jos dar nėra!
Aš labai tikiuosi, kad mūsų pasiruošimas pasitarnaus tam.

Iš 2012 m. rugpjūčio 12 d. virtualios pamokos

Negalima pamiršti, kad mes turime susijungti būtent dėl to, kad visas pasaulis reikalauja ištaisymo. Kitaip mums nebūtų davę dvasinio noro, o kabala ir toliau būtų slapta perduodama vieno išrinktojo kabalisto kitam, kaip tai vyko visus tūkstančius metų.
Neatsitiktinai tūkstančiams žmonių visame pasaulyje staiga atsirado noras atskleisti Kūrėją. Tai padaryta tam, kad jie susijungtų kartu ir taptų „šviesos tarnais“, t. y. tais, kurie moko ir rūpinasi visu pasauliu, norėdami jį visą atvesti prie ištaisymo.
Nors savaitės pabaigoje renkamės į kongresą, siekdami susijungti tarpusavyje, turime nuo pat pradžių atsiminti ir niekada nepamiršti, kad mūsų susijungimas reikalingas tam, kad padėtume atskleisti Kūrėją visam pasauliui.
Mūsų vaidmuo – uždegti šviesą! Mes atliekame noro ekrano vaidmenį, esame tarytum dagtis žvakėje. Alyva arba noras pasitenkinti – tai visa žmonija, šviesa – tai Kūrėjas, o mes – tai dagtis, kuri padės įsidegti alyvai. Tai reiškia būti Kūrėjo tarnais.
Todėl, jeigu nesiekiame susijungti su Kūrėju tam, kad padėtume Jį atskleisti visai žmonijai, tai visas mūsų darbas nukryps neteisinga linkme. Mums reikia visą laiką galvoti apie abu polius, o patiems būti per vidurį.
Todėl kongrese, nors daugiausiai kalbėsime ir dirbsime dėl mūsų vidinio susijungimo, mums reikia paliesti ir išorinio platinimo temą. Tačiau iš mūsų nėra reikalaujama ypatingai daug veiksmų, kuriais aprėptume visą pasaulį. Turime leisti į šaltinį grąžinančiai Šviesai veikti, praleisdami ją per save.
Mums reikia su žymiai didesne jėga susijungti tarpusavyje, ir tada per mus pasklis Šviesa. Mums tereikia atverti Jai įėjimus, o Ji jau padarys savo darbą. Vadinasi, pakanka pabūti tam tikroje vietoje, suorganizuoti ten apskritąjį stalą, pasiekti tam tikro žmonių susijungimo – ir tu jau įsijungei, pasilikai ten. Tu palikai ten savo dvasinius „pirštų atspaudus“ – ir šito pakanka! Per juos jau pradės veikti Šviesa.
Patyrę vieno susitikimo su mumis įspūdį žmonės patys pradės jausti, kaip jiems reikia elgtis toliau. Aišku, reikia kurti virtualias sistemas ir palaikyti ryšį su jomis, bet svarbiausią darbą atlieka Šviesa.

Iš 2012 m. birželio 6 d. pokalbio bendrais klausimais

Daugiau šia tema skaitykite:

Pasaulis ant perpuvusio plausto

Taikinys – integralusis susivienijimas

Pasauliui reikia mūsų

Klausimas: Paskutiniame Izraelio kongrese jaučiau nepaprastą vienybės jausmą. Bet vėliau savaitę išgyvenau tokį nuopuolį, kokio anksčiau niekada nejaučiau. Dabar bijau kongresų. Ką daryti?
Atsakymas: Labai gerai, tiesiog puiku. Iš tikrųjų, reikia bijoti. Mums tą rodo Izraelio tautos išėjimo iš Egipto istorija.
Įsivaizduok, tave išmeta iš įprastinės vietos ir tu bėgi naktį nežinia kur. Tave persekioja faraono raiteliai. Pasimetęs puoli į Raudonąją jūrą ir staiga – įvyksta stebuklas. Tiesa, jis nelabai džiugina. Po to tauta šlovina Kūrėją: „Žirgą ir raitelį Jis įstūmė į jūrą“. Betgi reikia suprasti, kad žmogus išgyvena radikalius į gimimą panašius veiksmus ir patiria smarkiausią spaudimą tarsi gimdomas vaisius.
Vėliau po iškylos dykumoje tau „nuleidžia“ vos ne tūkstantį įsakymų: ką galima daryti ir ko ne, ir kokios bausmės laukia neklusniųjų. Kitaip tariant, tu gauni būsimo išsitaisymo programą – dar būdamas priešais Sinajaus kalną: „Štai kas tavęs laukia. Nori tu to, ar ne, mums nesvarbu. Imk ir pradėk“.
Tik dabar tu supranti, ką reiškia dirbti dėl Kūrėjo. Iki šiol tu save laikei didvyriu tarp menkystų, o dabar tu matai sąrašą iki pat dangaus. Ir kiekvienoje eilutėje prierašas: „nevykdymo atveju – bėdos, nelaimės, mirtis…“
Maža to, tau dar sako: „Jeigu jūs nesusivienysite, tai čia būsite palaidoti“.
Ir tada mes su džiaugsmu iš kiekvienos širdies paimame Mozės tašką (mošech), kuris mus traukia Kūrėjo link, sujungiame šiuos taškus ir atskleidžiame kruopelę ryšio su Aukštesniąja jėga. Tai vyksta etapais: iš pradžių ją atskleidžia Mozės taškas, tuo tarpu likusieji taškai – išminčiai, seniai vienuoliai, kunigai, levitai, izraelitai, moterys, vergai, vaikai – stovi kalno papėdėje. „Padarysime ir išgirsime“, – sako jie. Kitaip tariant, visi mūsų norai, pasirengę pasiduoti, įgauna jėgą.
Tai – šiandien, o rytoj iš karto nusiliejame aukso veršį.
Svarbu prisiminti: visa tai esame pajėgūs pasiekti. Mes bėgame nuo egoizmo ir mums iš tikrųjų būtinas pabėgimo jausmas. Tu atvažiuoji į kongresą be galo susijaudinęs, bijodamas neatlikti užduoties ir nepasiekti trokštamo. Tu bijai netekčių ir pareigų, kaip pabėgimo iš Egipto metu.
Iš kitos pusės, tu jautiesi skolingas visiems draugams, žiūri į juos ir viliesi rasti mūsų bendrą vienybės tašką.
Pagaliau mes turime sukaupti visas jėgas tik vienai akimirkai. Tačiau dėl šios akimirkos reikia visą kongresą būti įsitempusiam tarsi stygai. Reikia susijungti laike, judesyje, erdvėje, visiems mums susivienyti. Pasakyta apie tai: „Izraelis, Tora ir Kūrėjas yra viena“. Tai galima palyginti su vyriausiojo kunigo būsenomis Šventų Švenčiausioje vietoje ir Teismo dieną… Reikia tą pasiekti vieną akimirką – ir darbas padarytas.
Po to kelionė tęsis, bet jau su Šviesa, grąžinančia Šaltinio link.
Štai tokios sąlygos: tu iš tiesų bėgi, tu neturi jėgų grįžti prie ankstesnio gyvenimo, tu privalai pasiekti trokštamo ir kartu privalai sukaupti visas jėgas vienintelei akimirkai. Tai griežtai nukreipia, „prikausto“ tave prie tikslo. Tikėkimės, viskas taip ir įvyks.
Knygoje „Zohar“ („Naso“, p. 98–99) pasakyta:
Ir atsistojo kalno papėdėje. Kalno papėdėje jiems buvo pasakyta: „Jeigu priimsite Torą – gerai, o jeigu ne – ten, tremtyje, bus jūsų kapavietė“.
Kitaip tariant, mes su savuoju egoistiniu noru pamatysime „nuostabų“ gyvulišką gyvenimą, pasijusime esą šioje „gyvuliškoje kapavietėje“, o kai kurie netgi to nepajus. Tada vietoje kryptingų vidinių, dvasinių žmogiškųjų sukrėtimų mūsų lauks gyvuliški vargai, nuo kurių kenčia visas pasaulis.
Turime pačiu rimčiausiu būdu pasiruošti kongresui. Jeigu jau to ėmėmės, negalime trauktis. Tai labai siauras tiltas, ir svarbiausia – nebijoti.

Iš 2012 m. vasario 19 d. pamokos tema „Patarimai kongresui Aravoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Kai atslenka tamsa

Kol kas nežadinkite miegančio liūto

Nuopuolis? Tikrai ne!

Klausimas: Ko jūs tikitės iš savo kelionės į Pietų Ameriką ir artėjančio kongreso Brazilijoje?
Atsakymas: Aš laukiu šios kelionės su jauduliu, kadangi tai suteikia man galimybę pasiekti tam tikrų misijos, kuriai pašvenčiau visą savo gyvenimą, rezultatų. Kita vertus, šie rezultatai priklauso ne nuo manęs, todėl aš jaučiuosi vienu metu ir įkvėptas, ir atsargus su lūkesčiais.
Žinoma, kongreso padariniai priklauso ne tik nuo tų, kurie atvažiuos į Braziliją, bet ir nuo visų mūsų draugų visame pasaulyje – jūs visa tai puikiai suprantate. Dėl to aš manau, kad mums reikia rimtai pasiruošti, nes pasiruošimas labai svarbus kiekvienam atskirai ir visiems kartu.
Imkime ir iš tikrųjų pasiruoškime taip, kaip aprašo Rabašas straipsniuose „Būtinybė draugų susirinkimuose“ ir „Pasiruošimas draugų susirinkimams“. „Pasiruošimas susirinkimams“ išryškina, kam man reikalingi draugai, ką jie suteikia man, o aš – jiems. Dar prieš atvykdamas į susitikimą privalau išsiaiškinti kūrimo tikslą ir kaip jį pasiekti, kad šis kongresas, t. y. susijungimas, kuriame visi lygūs, taptų priemone trokštamam tikslui pasiekti.
Džiaugiuosi, kad žmonės vis geriau tai supranta. Tikiu, kad per šiuos kongresus galėsime peršokti į kitą lygmenį. Tai priklauso nuo mūsų pasiruošimo. Šio bendro pasiruošimo mums pritrūko kongrese Lietuvoje.
Buvo tik dalyvavimas viso pasaulio kongrese, kokį aš jaučiu ir dabar. Bet tai tik dalyvavimas, aš kol kas nejaučiu tikro pasiruošimo – o mes žinome, kad jis lemia viską. Dabar turime atlikti masinį pasiruošimą, kuris net svarbesnis nei tai, kas vėliau atsitiks kongrese.
Kongrese gali iškilti įvairiausių trukdžių, gali strigti transliacija per internetą, bet kas. Tačiau tai jau nesvarbu, nes pats veiksmas priklauso ne nuo mūsų – mums patikėtas tik pasiruošimas. Niekada to nepamirškime!
Ruošdamasis tu nuo nieko nepriklausai, tik nuo savęs, juk pasiruošimas vyksta tarsi paslėptyje. Jis dar neatsiskleidė, nebuvo įgyvendintas. Sakoma, kad nelabajam yra nepasiekiamos žmogaus mintys, jis žino tik apie jo reikalus. Dėl to galime laisvai kartu ruoštis, susirašinėti, dalytis savo planais. Tai labai svarbu. Pats veiksmas gali atrodyti net visiškai nevykęs, bet rezultatas priklausys visai ne nuo jo, o nuo pasiruošimo jam.
Tik dėl to, kad mes dar maži dvasiniame kelyje, mums svarbu, kaip praėjo pats veiksmas, kokį įspūdį gavome. Atsižvelgdami į jį sprendžiame, „pavyko“ kongresas ar „nepavyko“. Tačiau iš tikrųjų, viską lemia pasiruošimas, todėl jam dabar reikia skirti daugiausiai dėmesio.

Iš 2012 m. balandžio 9 d. pamokos pagal temą „Klausimai ir atsakymai apie kongresą Brazilijoje“

Daugiau šia tema skaitykite:

Prieš ataką

Ruošiamės išeiti į kelią!

Viskas priklauso nuo teisingo pasiruošimo!

Europos kongresas. 4-oji pamoka

Praradę galimybę jausti savo kūną arba netekę kūno savybės jausti aplinkinius daiktus – nebejaustume ir savęs.
Dabar mes jaučiame žemės trauką ir neįsivaizduojame, ką reiškia patirti nesvarumo būseną. Tai – ypatinga savybė, ypatingas jausmas. Jeigu nustotume jautę spaudimą savo kūnui (milijardai atomų ir molekulių kiekvieną sekundę tarsi tvinksi mumyse, suteikdami buvimo pojūtį), jeigu jie mūsų neveiktų, mes nejaustume savo kūno. O jei dar panaikintume garsų ir šviesos dirgiklius – prarastume ir savęs pojūtį.
Visas mūsų gyvenimo pajautimas yra pagrįstas sąlyčiu, poveikiu vienas kitam, susiduriančių dalelių, atomų, molekulių įsiskverbimu viena į kitą, konfrontacija, menkiausiais smūgiais į mūsų nervų sistemą, į regos ir klausos nervus, skonio receptorius ir t. t. Nieko nesuvoktume, jei nejaustume įvairių dalių, savybių kontakto.
Bet koks mūsų jausmas grindžiamas dviem priešingais poveikiais vienas kitam. Norint su kuo nors užmegzti ryšį, reikia pajausti kaip priešpriešą: jis turi veikti mane, o aš – jį. Taip šeimoje kartais neapsieinama be mažų konfliktų, kad aštriau pajaustume priklausomybę vienas nuo kito, tarpusavio kontaktą.
Visa tai kyla iš mūsų šaknies. Kūrėjas sukūrė kūrinį, ir šis kūrinys turi jausti Kūrėją. Kitaip tariant, tarp mūsų turi vykti susidūrimai. Ir kuo ryškesnis, kuo stipresnis bus tas susidūrimas, tuo didesnė atsiras galimybė įsiskverbti vienas į kitą, pajausti vienas kitą. Tačiau šis susidūrimas turėtų būti įgyvendinamas kaip abipusis skverbimasis, abipusis supratimas, abipusė meilė. Tik tada jie galės pasimėgauti  vienas kitu.
Todėl mūsų susijungimas su Kūrėju vyksta, nors ir smūgiuojant, bet abipusiai skverbiantis. Kad ir ką jaustume, mes jaučiame tai tik dėl dviejų priešybių priešpriešos.
Knygoje „Šamati“ yra straipsnis, kuris vadinasi „Žemės pranašumas – visur“. Žodis „žemė“ reiškia mūsų kylančius norus. Pasakyta, kad niekas neatsiveria mums tikruoju pavidalu – o tik esant priešybių priešpriešai : šviesa – iš tamsos, gėris – iš blogio ir pan. Viskas yra tik santykyje.
Įsilieję į naują visuomenę jaučiamės blogai, kol neišsiaiškiname. Tačiau palaipsniui priprantame, nes pamatome, kokiomis sąlygomis ir principais čia vadovaujamasi kuriant tarpusavio santykius. Pradedame suprasti, kaip vyksta smūgiai ir vienijimasis.
Taip nutinka visur ir visada. Bet kurią mūsų savybę, bet kurį pojūtį sudaro du poliai: priešingybės ir panašumo. Ir tik nuo jų teisingos priešpriešos priklauso jų tarpusavio harmonija – taip pat, kaip dera minoras ir mažoras, šviesa ir tamsa, saldumas ir kartumas.
Turint tik vieną parametrą, nieko neįmanoma pasiekti – tada nesijaus skonio. Mūsų veikloje būtina matyti kontrastus, prieštaravimus, o kartu šių priešingų savybių tarpusavio panašumą ar bendrą tikslą.
Tas pats vyksta ir dvasiniame darbe. Yra dvi linijos, kurios nusileidžia iš Kūrėjo: dešinė ir kairė. Kairė linija – tai gavimo savybė, dešinė – davimo.
Mes statome 125 savo kilimo pakopas, pradėdami nuo apatinės, nulinės pakopos – priešpriešindami davimo (gerumo, meilės) savybę ir gavimo (egoizmo, blogio) savybę. Kokiu lygiu galime jas savyje supriešinti, ant tokios pakopos ir pakylame.
Kažkurioje vietoje gėrio ir blogio yra subalansuota, tarkime, 5 gramai, kažkurioje – 10 kilogramų, o dar kažkurioje – begalybė: čia viskas, ką turime gero ir blogo, realizuojasi į vieną bendrą visumą. O ankstesniuose etapuose – tik iš dalies.

Iš 2012 m. kovo 24 d. vykusios Europos kongreso 4-osios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Akmuo, panoręs pats save pakelti

Žvelgiant per dviejų norų prizmę

Kaip išaugti iš nulio

Europos kongresas. 3-ioji pamoka

Kas vyksta su mumyse esančia informacine dalimi, kai kūnas miršta? Ją galima perkelti į bet kurį kitą nešėją. Ji gali atskirai egzistuoti ne kažkokiame biologiniame klojinyje, o bet kokiu pavidalu. Tai – informacija! O informaciją galima perkelti iš elektroninio nešiklio į spausdintinį, o po to į vaizdinį, garsinį ir t. t. Informacija kaip tokia neturi jokio nešėjo, jis reikalingas tik jai suvokti.
Todėl, jeigu norime įgyti aukštesniąją informaciją, privalome nešėju padaryti mūsų savybę duoti, o ne gauti.
Egoistinė gavimo savybė mus riboja. Mes galime priimti į save tik tai, kas įeina į mūsų jutiklius, jutimo organus, ir tik tam tikru diapazonu: regimuoju, garsiniu, lytėjimo ir t. t., priklausančiu nuo mūsų suvokimo organų jautrumo bei gebėjimų.
Mūsų pasaulyje, žinoma, sukuriame papildomų prietaisų, kad sustiprintume galimybę matyti toliau ir giliau. Tačiau tai mažai padeda, mes praplečiame tik tuos pačius penkis jutimo organus.
Iš tikrųjų aplink mus dar egzistuoja didžiulis kiekis informacijos, kurios nesugebame priimti ir netgi nežinome, kas tai yra.
Kad įgytume šią galimybę, mėginame išeiti iš savęs, neapsiriboti vien savo kūnu.
Tai suteikia galimybę jau dabar, būnant šiame pasaulyje, t. y. suvokiant viską fiziniu kūnu, per savo gyvūninį kūną pasiekti būseną, kai pasijuntame esą už kūno ribų – tarsi mes jau ir negyvename jame, panašiai kaip žmogui mirus.
Iš principo, jeigu miršta kūnas – mūsų gyvūninis egoizmas, mes jaučiame kažką kita. Mes galime ir nemirti, o neutralizuoti mūsų egoizmą, ir tada, perfokusavę save iš egoistinių norų į vientisos gamtos suvokimą, pajausime kažką kita – kitą, aukštesnį sluoksnį.
Žmonės, kurie pateko į šias būsenas, jas aprašo ir pateikia labai aiškią metodiką, kaip tai pasiekti.
Šiandien tokios būsenos siekia jau milijonai žmonių, kurie jaučia mūsų pasaulio suvokimo ribotumą, būtinumą sužinoti, kokia mūsų egzistavimo prasmė. Be to, tai ne šiaip kažkokie filosofiniai ar grynai moksliniai, pažintiniai poreikiai – jie tai jaučia iš savo patirties – iš didžiulio depresijos jausmo, gyvenimo nuovargio, kadangi po daugelio gyvenimo ciklų kelia klausimus: „Dėl ko mes iš tikrųjų egzistuojame? Kiekvieną dieną mes kovojame tik dėl to, kad išgyventume, išbūtume savo laiką?! Ar čia slypi visos kūrinijos prasmė?!“
Tada atrodome sau tarsi pačios mažiausios, menkiausios būtybės, kurios tik ir rūpinasi tuo, kaip patogiau išlaikyti savo gyvūninį kūną. Ir čia visa prasmė? Kol jis gyvas, aš tik apie jį ir galvoju. Jeigu aš nepradedu savęs, savojo „aš“ atskirti nuo šio kūno, tai iš tiesų – kuo gi tas „aš“ užimtas visą gyvenimą? Tik tuo, kad išlaikytų (rūpintųsi, puoselėtų) šį gyvūną.
Šiais laikais vyksta palaipsnis mūsų „aš“ atskyrimas nuo gyvūninio kūno. Žmogus (tai „aš“) pradeda jausti, kad jis nenori visą laiką paklusti savo kūnui ir jam vergauti. Todėl žmonės puola į depresiją, į paieškas, vartoja narkotikus, nežino, ką daryti su gyvenimu, baigia gyvenimą savižudybe.
Galiausiai mes išgyvename labai sunkią krizę. Mes nenorime kurti šeimų, gimdyti vaikų. Mes nematome prasmės. Ir galų gale, jeigu man prievarta reikia gyventi, kad išlaikyčiau savo gyvūninį kūną, kam man visa kita? Juk galvosiu tik apie tai. Šitaip žmogus net pradeda regresuoti.

Iš 2012 m. kovo 24 d. Europos kongreso 3-ios pamokos

Daugiau šia tema skaitykite:

Nevystanti pakopa

Tikrasis nemirtingumas

Žmogus, kuris nepasiduoda