Akmuo, panoręs pats save pakelti

Dvasinis darbas

Kūrinys – tai kažkas, esantis Kūrėjo išorėje. Ir iškyla problema: kaipgi tobulas Kūrėjas galėjo sukurti tobulą kūrinį, kuris skiriasi nuo Jo ir tarsi yra už tobulumo ribų? Panašiai kaip tas žymus filosofinis paradoksas: „Ar gali visagalis Kūrėjas sukurti akmenį, kurio Pats nesugebės pakelti?“
Todėl egzistuoja tik vienas kūrimo sumanymas, apimantis viską ir jame jau egzistuoja kūrinys, kuris dėl šios priežasties ir susideda iš dviejų priešingybių. Pirmoji jo savybė yra Kūrėjo išorėje – būtent tam, kad išlaikytų tobulumą ir išmoktų susitapatinti su Kūrėju susiliejant su Juo.
Kitaip tariant, ši vienintelė savybė, sukurta kaip noras mėgautis, savyje turi dvi apraiškas, kurios kartu susijungusios palaiko tobulumą. Viena negali egzistuoti be kitos − dvi priešingybės: noras mėgautis, priešingas Kūrėjui ir jo forma – davimo forma, panaši į Kūrėją.
Ir tuomet kūrinys, sukurtas sujungus dvi tokias priešingas savybes, gali egzistuoti likdamas Kūrėjo išorėje ir tuo pat metu visiškai susiliedamas su Juo! Kitais žodžiais tariant, egzistuoja vienas kūrimo sumanymas, kurio viduje − tobulas kūrinys.
Norint, kad kūrinys įgytų tobulą formą, duotas laikas gadinti ir taisyti, aiškintis. Ir visi šie laikai egzistuoja tik kūrinio viduje, kaip jame besikeičiančios savęs suvokimo būsenos arba Kūrėjo suvokimo, o tai tas pats, juk neįmanoma pajausti savęs Kūrėjo išorėje ir Kūrėjo − kūrinio išorėje.
Todėl mus visą laiką lydi dvi mūsų jaučiamos priešingybės: noro mėgautis medžiaga ir davimo forma, dvi kūrinio egzistavimo formos – jo savarankiškumas ir atsiskyrimas nuo Kūrėjo, jo įsijungimas į Kūrėją visiškai su Juo susiliejant. Taip mes vystomės ir vis labiau suvokiame tą vienintelę būseną, kurioje esame.
Viskas suvokiama esant priešybėms, laiko sampratai, t. y. keičiantis dviem būsenoms – medžiagai ir formai. Viskas priklauso nuo to, kas šiuo metu kūrinyje labiau reiškiasi: ar jo noras mėgautis, ar davimo forma − ar kūrinio savybė, ar Kūrėjo savybė.
Tai tęsis tol, kol kūrinys sukaups pakankamai tokių įspūdžių apie patirtas priešingas būsenas. Ir kuomet visa ši patirtis susikaupia, susijungia į viena, tai vadinama „zivug rav paalim umekabciel“, mes suvokiame visas šias sąvokas kaip vieną bendrą kūrimo sumanymą ir jį suprantame. Mes jaučiame, kaip ši mintis įsigaubia į mus, realizuojasi mumyse.

Iš 2011 m. rugpjūčio 1 d. pamokos pagal knygą „Šamati“

Komentarų nėra

Komentarai

Privalote prisijungti, jei norite komentuoti.