Klausimas: Mane itin sujaudino ta vieta, kur kalbate, kad „Pats laikas dirba tam, kad būtų atskleista tikra kabala ir visi pasiektų išsitaisymą bei taiką“. Taigi prašau atsakyti – kieno išsitaisymą? Žmogaus? Ką reikia ištaisyti? Negi egzistavimas – tai ne pasaulio ir žmogaus vystymasis? Negi tai gali būti klaidinga?
Atsakymas: Ištaisyti reikia žmogų. Iki Kūrėjo savybių lygio. Jei tai vyksta natūraliu vystymosi keliu, – jis vadinasi kančių keliu, yra ilgas ir labai skausmingas. Kol žmogus iš savo gyvenimo patirties suvoks, kad egoizmas – jo esmė, blogis ir reikia iš jo išeiti, kol pats atskleis Aukščiausiosios Šviesos pritraukimo metodiką, – tai tamsos kelias.
Siūloma metodika, padedanti greitai suprasti mūsų prigimties blogį – jaučiant aukštesniąją prigimtį kaip gerą, amžiną. T. y. kai kenčiama ne dėl kankinančiai blogo gyvenimo, bet dėl to, kad matai vis geresnį, – nuo gėrio iki gėrio greitai ir patogiai. Rinkitės!

Klausimas: Jūs atrodote rimtas ir išmintingas, bet jūsų idėjos ir pasiūlymai žmonijai – utopiniai.
Nejaugi esate įsitikinęs, kad juos įmanoma įgyvendinti arba bent jau yra tikimybė, galimybė atlikti tokį visos žmonijos dvasinį perversmą.
Atsakymas: Pažindamas žmogaus prigimtį žinau, kad visi mūsų norai, mintys, veiksmai yra visiškai egoistiniai ir kitokie negali būti. Bet taip pat pažindamas Aukštesniojo pasaulio, Šviesos prigimtį esu absoliučiai įsitikinęs ir pats patyręs, jog Šviesa, sukūrusi mūsų egoizmą, akimirksniu gali jį pakeisti altruizmu. Bet tai padarys tik mums norint.
Prie šio noro mes galime priartėti tik suvokdami savo egoizmą kaip blogį sau patiems, matydami, kokias kančias jis mums sukelia. Bet klausimas, kiek reikės kančių: galima tyrinėti mažą kaip šiandieninė krizę – ir suvokti, kad mūsų tarpusavio santykiai priešiški žmonijos globaliam „mažam kaimui“ – suvokti taip giliai, kad pradėtume judėti „Mylėk artimą kaip save“ link, imtume siekti tapti panašūs į Gamtą/Kūrėją. Tarkime, įvesti pasaulinį globalų  švietimą, visus mokyti, kad gyvename visuotinės tarpusavio priklausomybės pasaulyje. Sutelkti šiam tikslui visas pasaulio  žiniasklaidos priemones, mokymo įstaigas – nuo vaikų darželių iki universitetų (žr. „Paskaita Arosoje“).
Netgi nereikšmingi pirmieji mūsų bandymai jau panaikins mūsų priešpriešą Gamtai, kadangi atlikdami šiuos veiksmus atsisuksime veidu į Gamtą/Kūrėją, į suartėjimą su Ja. Ir jeigu mūsų norai iš esmės bus nukreipti į savęs keitimą, tai įvyks lengvai, kadangi Kūrėjas girdi būtent visuomenės prašymą.
Gamta vis tiek pavers savo planą veiksmu, dvasiniame pasaulyje jis jau yra įsikūnijęs. Tačiau norėtųsi sumažinti katastrofas – visuomenines, ekologines, karines, infekcines ir kt., kurios privers mus atsiplėšti nuo egoizmo. Yra geras kelias Gamtos tikslui pasiekti. Tam duotas kabalos mokslas. Reikia bent jau daryti viską, kas priklauso nuo mūsų. O dvasinis perversmas vis tiek įvyks!
Palyginimas: Eidamas pakrante žmogus staiga pamatė berniuką, kuris kažką rinko nuo smėlio ir mėtė į jūrą. Žmogus priėjo arčiau ir pamatė, jog berniukas nuo smėlio renka jūros žvaigždes. Jų buvo pilna visur aplink. Atrodė, ant smėlio – milijonai jūros žvaigždžių, krantas daug kilometrų buvo tiesiog nusėtas jomis.
– Kam tu mėtai šias jūros žvaigždes į vandenį? – paklausė žmogus, prieidamas arčiau.
– Jeigu jos liks ant kranto iki kito ryto, kai prasidės atoslūgis, žus, – atsakė berniukas, nepertraukdamas savo užsiėmimo.
– Bet tai paprasčiausiai kvaila! – suriko žmogus. – Apsidairyk! Čia milijonai jūros žvaigždžių, krantas tiesiog nusėtas jomis. Tavo pastangos nieko nepakeis!
Berniukas pakėlė dar vieną jūros žvaigždę, akimirką susimąstė, įmetė ją į jūrą ir tarė:
– Ne, mano pastangos pakeis labai daug… šiai žvaigždei.
Tada žmogus taip pat pakėlė žvaigždę ir įmetė ją į jūrą. Po to dar vieną. Artėjant nakčiai paplūdimyje buvo daugybė žmonių, ir kiekvienas kėlė ir mėtė į jūrą žvaigždes. Kai patekėjo saulė, paplūdimyje nebuvo likę nė vienos neišgelbėtos sielos.

Pranešimas: Ar birža turi taisykles, ar ji tik dieviškas kaprizas? Šiam klausimui skirta daug tyrimų. „Dieviškas kaprizas“ apibrėžia skirtumą tarp realių kainų ir kainų, diktuojamų pajamingumo ir likvidumo. Kitaip sakant, birža dirba mažais apsisukimais, o kainos auga arba krinta – priklausomai nuo to, kokia nuomonė dominuoja konkrečiu momentu: „viskas grįš į senus gerus laikus“ arba „tai Vakarų civilizacijos pabaiga“. Taigi mes susiduriame su atsitiktiniu pasaulį griaunančiu procesu.
Replika: Atgal kelio nėra! Mūsų egoizmas išaugo, ir mes pakilome į globalaus bendradarbiavimo lygį. Pirmieji žmonijos istorijoje. Kaip kabala ir numatė jau prieš tūkstančius metų. Siūlau tai patikrinti mūsų daugelio metų senumo pamokų archyvuose.
Niekas negrįš į senus gerus laikus, visa, kas vyksta, – tai Vakarų civilizacijos pabaiga. Toliau – globalus, vieningas, bendras pasaulis. Visi – viena šeima, iš kurios negalite pasitraukti ir nuo kurios visiškai priklausote. Ir mirtis nepadės – vis tiek būsime grąžinami, kad  pabaigtume taisytis! Reikia kurti biržą, pagrįsta globalios pasaulio sistemos taisyklėmis. Viskas aprašyta. Studijuokite kabalą!

Naujasis JAV prezidentas Barakas Obama. Mintys apie amerikietiškos svajonės atgimimą.
(Audacity Of Hope – Thoughts On Reclaiming The American Dream. Barack Obama):
…„Į tai atsakydamas aš paprastai šypsausi, palinksiu ir sakau, kad suprantu skeptišką požiūrį, tačiau politikoje visada buvo kitokia tradicija, besitęsianti nuo mūsų valstybės įkūrimo laikų iki judėjimo už piliečių teises triumfo. Ši tradicija remiasi paprasta idėja, kad kiekvienas mūsų turi po dalelytę iš visų kitų, ir tai, kas mus visus jungia, yra daug svarbiau bei stipriau nei tai, kas mus vienus nuo kitų skiria. Jei pakankama dauguma žmonių tikės šio teiginio teisingumu ir gyvens pagal jį, tuomet mums nebereikės mėginti spręsti kiekvieną problemą, o sugebėsime įgyvendinti kažką tikrai svarbaus ir vertingo…“
Pastaba: Per visą žmonijos istoriją, nuo seniausių laikų iki mūsų dienų, dauguma žmonių suprato ir įvardijo visų visuomenės bei apskritai gamtos krizių ir kančių priežastį – egoistinę žmogaus prigimtį. Tačiau mūsų pasaulyje nėra priemonių, leidžiančių ištaisyti žmogaus egoizmą. Ištaisyti egoistinę žmogaus prigimtį gali tik ją sukūrusi Aukščiausioji Šviesa. Sukelti jos poveikį mūsų egoizmui pajėgi vienintelė metodika mūsų pasaulyje – kabalos mokslas. Jo paskirtis (žr. straipsnio „Kabalos mokslo esmė“ pradžią) – Kūrėjo (atidavimo ir meilės savybės) atskleidimas žmogui šiame pasaulyje. Taigi jei Amerikos prezidentas planuoja pasaulį padaryti geresnį, jam būtina susipažinti su kabala. Kitu atveju gausis kaip visada…

„Kabalos mokslo esmė“ (RU, EN)

Klausimas: Aš žinau, kad kūryba – tai ego pasireiškimas. Bet kaip žmogus, truputį kuriantis eiles ir muziką, negaliu nepaklausti: kokia dvasinė poezijos šaknis? Ar galiu aš (žmogus, neišvystęs savo dvasinio indo ir neperėjęs barjero) kurti eiles/dainas apie kabalą, apie Kūrėją? Juk mano sieloje dar nepakanka Šviesos. Ar vis tiek verta mėginti?
Atsakymas: Apskritai dvasinė kūrybos šaknis – valdžios ir garbės troškimas, nesvarbu, prieš ką, net jei tik prieš save. Imkite pavyzdį iš didžiojo kabalisto karaliaus Dovydo. Jo sukurtas psalmes ir šiandien gieda visas pasaulis – sekite juo.

Klausimas: Kabala kovoja su egoizmu. Tai darydamas jūs atmetate filosofiją, istoriją, meną. Kodėl?
Atsakymas: Aš nieko neatmetu, tik noriu surikiuoti viską pagal svarbą. Kadangi kabala kalba apie žmogaus išsitaisymą, apie jo ryšį ir vienijimąsi su Kūrėju, apie amžiną gyvenimą, apie kančios ir malonumo pakeitimą – ji nepalyginamai svarbesnė nei bet kas kita mūsų gyvenime. Kadangi kabala turi tikslą ir gali atvesti žmogų į laimingą gyvenimą šiame pasaulyje bei papildyti tai amžinu tobulu gyvenimu, – kas dar gali jai prilygti?

Globalizacija – tai naujo lygmens tarpusavio ryšių atskleidimas. Ji turėtų būti naudinga, tačiau matome, kad kelia vis daugiau problemų.
Kodėl taip nutinka? Todėl, kad globalią integralią sistemą naudojame atvirkščiai – užuot mokęsi dirbti kartu, stengiamės pakenkti vienas kitam. Mes nuolat mėginame nugalėti vienas kitą, pažeminti, pranokti kitus.
Netgi jei mes panorėtumėm išlaikyti teisingą  tarpusavio ryšį – prekybą remdamiesi principu „tu man, aš tau“ – vis tiek šiandien tai mus atvestų į krizę. Netgi jei neapgaudinėtume vienas kito, o tęstume garbingą prekybą. Todėl, kad šiandien mes susiję vienas su kitu kaip vieno kūno dalys. Šiomis sąlygomis beprasmiška būti egoistiškai sąžiningiems, beprasmiška kurti pasaulinę vyriausybę ar pasaulinį banką, ieškoti bendro reguliatoriaus.
Pasaulio politikos ir ekonomikos vadovai bendrame 20-ies svarbiausių valstybių pirmųjų asmenų susitikime nori susitarti dėl bendro pasaulio valdymo. Tai nepadės mums išeiti iš krizės, nes esame priešpriešoje su Gamta ir su jos visuotiniu dėsniu. Tai yra sistema privalo ne tik remtis teisingu tarpusavio ryšiu, sutartimis ir sąžiningumu, bet veikti pagal bendros sistemos elementų vidinius ryšius, kurių pagrindas – priimti artimą kaip save.
Problema būtent čia. Kabala įspėja žmoniją: jei mes bandysime kurti tarpusavio ryšius  pagal materialius egoistinius dėsnius, netgi pačius teisingiausius ir garbingiausius, pagal principą „mano – mano, tavo – tavo“, – sistema neveiks, o mes sukelsime dar didesnį sprogimą.
Pradėję save suvokti kaip globalią bendrą sistemą, mes turime prieiti išvados, kad viskas – bendra, ir kiekvienas privalo rūpintis visais. Asmeniška – tik tai, kas būtina išgyvenimui, visa kita – viso pasaulio visuomeninė nuosavybė. Tai liečia naudingąsias iškasenas, gamybos produktus, švietimą, sveikatos apsaugą ir kt. Viskas turi būti visuomeninė, pasaulinė nuosavybė. Priešingu atveju krizės nesiliaus. Kad ir kiek mes stengsimės įvesti teisingą tvarką vadovaudamiesi savo egoistine logika, nepaliaujamai patirsime vis naujas krizės.
Ir todėl kabala įspėja, kad gamta jau pakėlė mus į bendros integralios sistemos lygį, kur galioja visiškos visų jos dalių  tarpusavio sąveikos dėsnis. Ir niekas negali nuo jo pabėgti. Iš esmės tai senas biblinis principas: „Mylėk savo artimą kaip save“. Ir mes  privalome išnaudoti savo ego, kad sukurtume teisingus ryšius su artimu.
Tai reiškia, kad net jei ir sukursime racionalią valstybių tarpusavio sąveikos sistemą remdamiesi egoistiniu principu „mano – mano, tavo – tavo“ (Sodomos savybės), – tai sukels dar didesnę krizę. Todėl, kad mes norime pasinaudoti žmonių tarpusavio ryšiu tam, kad, užuot taisę egoizmą, jį dar labiau eksploatuotume. Tokiu atveju kils pseudo-ištaisymą atitinkanti  krizė, idant parodytų klaidą. Ir ji bus stipresnė bei aštresnė, kad pamokytų mus, ko nereikia daryti.
Ką siūlo kabala? – Jau dabar turime mąstyti apie būsimą formą, integralios sistemos, kaip vieno kūno, funkcionavimą pagal principą: „Veiksmo pabaiga – pirminiame sumanyme“ ir pagal išgales palaipsniui, kad ir fragmentiškai, įgyvendinti šią baigtinę būseną jau dabar.
Įgyvendinti dabar – reiškia „teisingą paskirstymą“? – Ne. Bet netgi jei pradžioje mes sutiksime su paskirstymu „mano-mano, tavo-tavo“, tačiau kartu pradėsime visą žmoniją intensyviai mokyti bendro gyvenimo dėsnių, pagrįstų mūsų visuomenės, kaip bendro organizmo, suvokimu, teisingų elgesio, paskirstymo dėsnių, – mes jau būsime teisingame kelyje. Mes pradėsime išsitaisymo kelią, nustosime būti priešpriešoje su gamta. Todėl iš karto pajusime kančių palengvėjimą.
Baal Sulamo palyginimas: Mes pasiklydome dykumoje ir nežinome, kur eiti. Dabar, kai tapome bejėgiai, pasirodė, kad šis klaidžiojimas dykumoje buvo neišvengiamas. Tik dabar mums ir atsiveria kelias, kurį reikia nueiti. Kelio pabaigoje yra rūmai, pilni įvairiausių gėrybių. Mes netekę vilties, pasiruošę panirti į depresiją ir narkotikus. Ir staiga būdami tokios būsenos gauname globalinę padėties keitimo sistemą (su žemėlapiu ir navigatoriumi) iš tų, kurie mato iš Aukščiau. Jei žmogus sutinka, keičia savo santykį su pasauliu, jis atranda, kad dėl šio kelio sukurtas visas pasaulis. Ir jam atsiranda jėgų pasiekti tikslą.
Kaip įgyvendinti šį pasikeitimą? – Atskleidžiant tikslą ir jo pasiekimo metodiką. Metodika mus pasiekė iš senovės Babilono, kur pirmiausiai ir išryškėjo civilizacijos problema: uždara civilizacija yra panaši į vieną kūną ir privalo veikti kaip vienas organizmas. Tada atsirado ir kabala, kad egoizmo naudojimą pakeistų visuomenės naudai. Bet niekas nepanoro pasinaudoti kabala ir problemą išsprendė kitaip – išsisklaidė po visą Žemės rutulį, ir globalizacija nutolo.
O dabar susiklostė tokia pati situacija, tik mes privalome ja pasinaudoti, nes jau nebegalime „pabėgti“ vienas nuo kito. Ir nebegalime suardyti mūsų tarpusavio priklausomybės. O jei Amerika, Rusija, Europa panorės izoliuotis viena nuo kitos, tai šiose valstybėse kils nacizmas ir atves pasaulį prie Trečiojo pasaulinio branduolinio karo.
Kokį praktiškiausią sprendimą galima pasiūlyti žmogui? – Jis turi žinoti apie pasaulį, kuriame šiandien gyvena. Šiandien mes turime iš naujo mokytis gyventi integralioje sistemoje, suvokdami, kad visi kartu esame vienoje valtyje. Kur nuo kiekvieno priklauso visų išsigelbėjimas. To mes turime mokyti ir savo vaikus.  Mes esame susieti su gamta: su globaline ekologija, globalia žmonių bendrija. Mums reikia išmokyti save ir savo vaikus, kaip įsijungti į šią sistemą,  kurioje kiekvienas privalo rūpintis kitu.

Klausimas: Ar moters noras, kad jos vyras būtų atsidavęs, ištikimas ir paskirtų save tik jai, yra noro gauti (ego) dalis, ar tai yra jos prigimtyje? Jei prigimtyje, tai kodėl Kūrėjas taip padarė? Koks moters kančių tikslas?
Atsakymas: Moterų kančios –  tai dalis egoistinių kančių, kurios padeda įsisąmoninti „egoizmą kaip blogį“, „būtinybę atsitraukti nuo egoizmo“, „norą įgyti atidavimo savybę“, „šios savybės gavimą iš Aukščiau“. Būtina atskirti žemišką, gyvūninį norą turėti savo asmeninį (atsidavusį, ištikimą ir t.t.) palydovą, kaip egoistinį norą, nuo siekio įgyti atidavimo savybę. Dvasinis pakilimas prasideda nuo noro, kad dvasinis veržimasis į „VIRŠŲ“ būtų stipresnis už prigimtinį „ŽEMYN“.

Pranešimas: Rusijai, o sykiu ir daugeliui kitų šalių, žaliavos bumo metais pajutusių jėgų bei pasitikėjimo savimi antplūdį, smarkiai išplitęs po visą pasaulį finansinis nestabilumas parodė visuotinės tarpusavio priklausomybės laipsnį, o kartu nubrėžė ekonominių bei, kaip jų pasekmę, ir geopolitinių galimybių ribas. Idealiu atveju finansų krizė sugebės tapti stimulu pasaulinėms valstybėms, įskaitant Rusiją, padėsiančiu suvokti kolektyvinius interesus, daugiapusių veiksmų būtinybę ir būtinybę atsisakyti egoizmo, šiandien būdingo visiems be išimties pasaulio subjektams. Tiesa, tam artėjančios katastrofos suvokimas turi būti išties gilus, o to kol kas nėra.
Replika: Galima, žinoma, laukti, kol krizė virs katastrofa, išsivysčiusiose šalyse sukels nacistinius režimus bei pasaulinį karą – po ko bus suvokta kolektyvinė visuotinė žmonijos priklausomybė, būtinybė atsisakyti egoizmo, ieškoti žmogaus prigimties ištaisymo priemonių ir pagaliau atskleisti žmonijai kabalą. Tačiau tai kančių kelias.
Alternatyva jam – jau šiandien egoizmo ištaisymo metodikos platinimas pasaulyje bei jos realizavimas.

Pranešimas: Pasaulinė finansų krizė, sukėlusi bankrotus ir masinius atleidimus iš darbo, Europoje sužadino susidomėjimą Karlo Markso idėjomis. Berlyno knygų leidėjai kalba, kad mokslinio komunizmo pradininko programinis veikalas „Kapitalas“ tiesiog šluojamas iš knygynų lentynų. Skaitantis Markso tomą neseniai buvo pastebėtas Prancūzijos prezidentas Nicolas Sarkozy, knygą gyrė Vokietijos finansų ministras P. Steinbrückas ir netgi Romos popiežius pagyrė ją už „gilią analizę“. Kuo toliau tęsiasi finansų krizė, tuo daugiau žmonių nesupranta: „kodėl tai atsitiko su manimi?“
Atsakymas: Norisi tikėti, kad taip bus greitai susidomėta ir kabalos idėjomis. Visuotinė lygybė, tai, kad kiekvienam priklauso pagal būtinus jo poreikius, iš kiekvieno reikalaujama pagal jo įgimtus sugebėjimus, laidavimas, brolybė – visa tai gerai, …bet tik kaip priemonė, o ne tikslas. Priemonė – siekiant panašumo į Kūrėją, suartėjimo ir susiliejimo su Juo – kitu atveju visos šios idėjos, pritaikant jas kaip įprasta, vėl pasibaigs teroru ir pasauliniu karu.
Komunizmo idėjų pritaikymo gyvenime nesėkmė ta, kad teoriškai viskas gražu ir teisinga, bet neįmanoma pakeisti egoistinės žmogaus prigimties į altruistinę (žr. laikraštį „Uma“). Šitoje vietoje „suklups“ visa žmonija. Krizės, globalizacija mums parodys, kad mes visi glaudžiai tarpusavyje susiję, o tai reiškia, kad privalome laikytis taisyklės „Mylėk savo artimą kaip save“. Bet mūsų prigimtis mums to neleidžia. Ir mes pasiruošę sunaikinti vienas kitą ir visą pasaulį, bet nesugebam būti vienas už kitą atsakingi (žr. straipsnį „Laidavimas“).
Todėl tik žmogaus prigimties ištaisymo iš egoizmo į altruizmą metodika – kabala, pritraukianti žmogui iš Aukščiau Šviesą, kuri mus sukūrė ir kuri vienintelė gali mus ištaisyti, – tik tokia metodika padės mums išlikti.
Kabala pakeis žmogų, kaip tai matyti praktikoje, ir su jos pagalba mes visi globalioje uždaroje žmonijos sistemoje galėsime laikytis broliško gyvenimo kartu dėsnių.
Todėl susidomėjimas Marksu natūralus, bet jo teorija neįgyvendinama praktiškai – čia žmogaus ištaisymui reikalinga Aukštesnioji jėga, kurią mums gali užtikrinti tik kabala. Norisi tikėtis, kad žmonės tai greitai suvoks ir panorės tai realizuoti lengvu keliu, o ne keldami sau dar daugiau kančių.

Pranešimas: Holivudo taip pat neaplenkia pasaulinės krizės pasekmės. Tačiau kino studijos vis tiek jaučiasi geriau nei kiti, juk dauguma žmonių mieliau žiūri kiną, nei stebi rinkų nuosmukį. Taip buvo ir per Didžiąją Amerikos depresiją prieš 80 metų.
Replika: Žmogus – tai noras mėgautis, prisipildyti, – ir gavęs „duonos“ jis reikalauja „reginių“. Taip buvo visada, per visą mūsų istoriją, iš kartos į kartą augant egoizmui. Tačiau šiandien mes pakilome į kitokį išsivystymo lygį – į priekį mus stumia ne kiekybinis egoizmo augimas, o jo kokybinis pasikeitimas – jis tapo globalus. Ir todėl mums nepavyks pasitenkinti „duona ir reginiais“. Smūgius patiriame dėl mūsų globalaus egoistinio priešinimosi altruistinei Gamtai. Ir smūgiai stiprės, kol mes nepakeisime savo vystymosi krypties į mūsų egoizmo ištaisymo pusę iki pat „Mylėk savo artimą kaip pats save“. Tik tada tapsime panašūs į Gamtą ir smūgiai liausis. Taigi ir Holivudas, kad išgyventų, turės pakeisti savo egoistinius „reginius“ į altruistinius!