Mūsų laikais pasaulis ima kilti iš apačios į viršų. Pirmas šio kilimo požymis – mūsų tarpusavio ryšių atsiskleidimas per globalizaciją ir integraciją. Su kiekviena diena šie ryšiai pasireikš vis aiškiau ir ryškiau, juk šis procesas nepriklauso nuo mūsų norų.
Tarsi stovėtume ant eskalatoriaus, kuris kelia mus pasaulių pakopomis, ir kaskart mums atsiveria vis kitoks vaizdas. Šie laiptai juda atitinkamu greičiu, kas vadinama „savo laiku“. Ir nors mums atrodo, kad pokyčiai pasaulyje vyksta svaiginančiu greičiu, bet tai tik pradžia.
Juk iki šios dienos pasaulis nekilo, jis tik vystėsi egoizmo lygmenyje šiam augant iš kartos į kartą. Dabar mums atskleidžiama, kad egoizmas vis labiau mus jungia, – mes jau matome egoistinių ryšių tarp visų pasaulio žmonių sistemą, kurią teks ištaisyti. Aiškėja, kad mes nepajėgūs būti susijungę – tokia tiesa apie mus. Taip žmonėms pasireiškia dvasinis pasaulis.
Privalome suprasti, kad šis dabar pasireiškiantis dvasinis pasaulis, kuriame visi esame susiję, kasdien tampa vis ryškesnis ir vis grėsmingesnis, kadangi mes jo neatitinkam. Taip gyvensime, kol didėjant neatitikimui, spaudžiami didžiulių kančių pagaliau nesutiksime pasikeisti, kad jį atitiktume. Kabalistai pasistengė papasakoti mums apie šiuos procesus, kad pamatytume „laiptus“, kuriais kaip eskalatoriumi dabar kylame į kitą lygmenį, į Aukštesnįjį pasaulį. Pasirinkimo nėra – mes jau stovime ant šių laiptų.

Bankai, gamyklos, garlaiviai dirba dėl atidavimo

Klausimas: Kokie bus santykiai ištaisytoje visuomenėje, kaip ketinimas „dėl atidavimo“ juos pakeis?
Jei būčiau turtingas, nupirkčiau visas įmones, visus bankus, visa, kas įmanoma, ir palikčiau žmones jų darbo vietose, kad turėtų galimybę mokytis. Jie gamintų 10–20 proc. įprasto dienos išdirbio (pasauliui daugiau ir nereikia: mažiau terš aplinką), o likusį laiką mokytųsi, kaip maži vaikai mokosi darželiuose bei mokyklose. Žmonės žaistų gerus žaidimus, kurių leitmotyvu būtų klausimas: „Ką reiškia atiduoti?“. Taip jie studijuotų, kas yra atidavimo savybė, kam to reikia, kodėl būtina atiduoti, ir suprastų, kad neturime kitos išeities.

Tūkstantmečius trunkantis kelias į save

Visi esame tik paprasti gamtos įsakymų vykdytojai. Bet, kita vertus, gamtos tikslas – pakelti žmogų į aukščiausią raidos pakopą. Iš esmės gamta veikia pagal joje įdiegtą  programą, kad savo aukščiausią pakopą, vadinamą „žmogus“, nuvestų į maksimalų išsivystymo lygį. Tai reiškia, jog žmogus, šis baltyminės materijos gabalas, išsivystęs paskutinėje pakopoje po negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų, šis gyvūnas yra ugdomas, kad  įsisąmonintų, įgytų proto, supratimą: kas aš, kodėl ir iš kur.
Visa mūsų evoliucija nukreipta ta linkme. Todėl per visą istoriją, pradedant Didžiuoju  sprogimu iki šio pasaulio pabaigos, nesąmoningai siekiame įgyti tikrąjį pasaulio pojūtį, suprasti, sužinoti – kad savo protu suvoktume visą gamtą bei visą jos programą.
Visa mūsų raida ir kiekviena gyvenimo akimirka skirta tam tikslui. Valgau, geriu, dirbu, su kuo nors bendrauju, kažkuo užsiimu, tačiau, kad ir ką sąmoningai ar nesąmoningai daryčiau, visi procesai, vykstantys mano kūne, visa kūno materija, elektronai, molekulės, dalelės, organai, visi jo lygmenys: negyvasis, augalinis ir gyvūninis, – viskas nukreipta, gyvena, egzistuoja dėl vieno tikslo: atvesti šį aukščiausią išsivystymo lygį į įsisąmoninimą. Tai yra visos evoliucijos esmė ir mūsų natūralaus vystymosi kelias.
Įsisąmoninimas reiškia, kad žmogus suvokia visa, kas vyksta gamtoje, įsijungia į  gamtos programą ir ima pats ją vykdyti, laikydamas, jog jo paskirtis yra tapti ta pačia jėga, kuri aprėpia, įtraukia ir savyje suvienija visą gamtą.
Todėl šiandien matoma krizė yra globali. Juk ji ateina iš aukštesnės būsenos, kurią turime pasiekti, ir atskleidžia atvirkščią tos būsenos pusę. Krizė mums piešia sudužusią teisingą būsimą būseną. Mums rodoma, kokį tobulumą galime pasiekti ištaisę šią globalią krizę.
Kitaip tariant, mes visą laiką judame nuo nesąmoningos raidos prie sąmoningos. Taip vyksta mūsų paprastame, asmeniniame gyvenime, kai gimstame kvailučiais kūdikiais ir užaugame, tapdami suaugusiais ir protingais žmonėmis. Ir panašiai vystosi visa žmonija, suaugdama iš kartos į kartą.
Įtraukti į save visą gamtą – reiškia ją visą aprėpti, protu bei pojūčiais valdyti, suprasti ir žinoti, matyti visą jos programą bei sąryšius ir tai, kas vyksta bet kurioje jos dalyje. Todėl dabar mums atsiveria šis globalumas. Žmogus turi valdyti visą gamtą. Būtent šito nori iš mūsų gamta ir prie šito veda evoliucijos proceso eigoje, kad žmogus, būdamas aukščiau, sąmoningai valdytų visus kitus lygmenis: negyvąjį, augalinį ir gyvūninį.
Nereikia suvokti valdžios kaip kažkokios neigiamos jėgos. Valdyti gamtą – tai yra ją suprasti ir jausti jos dėsnius. Tai ir vadinama proto valdžia. Visai nereiškia, jog išnaudoju tą, kuris už mane silpnesnis. Todėl ir sakoma, kad žmogus turi įtraukti į save visą gamtą. Kaip gamta turi savyje negyvąją dalį, augalus bei gyvūnus, visą Visatą su viskuo, kas joje yra, taip ir aš savuoju įsisąmoninimu turiu pasiekti, kad visa ši Visata ir joje veikiančios jėgos atsidurtų mano valdžioje, t. y. būtų prieinamos mano supratimui, suvokimui, pojūčiui ir protui.
Iki tokio lygmens turi išsivystyti žmogus, apie tai parašyta: „Visi pažins mane nuo mažo iki didelio“ – kaip „Adomas pažino Ievą“. Kitaip tariant, įgys visą Šviesą, energiją, išmintį, gailestingumą, tai ir bus Žmogus!

Lašas, pagimdęs begalybę

Mes pradėjome vystytis nuo Didžiojo sprogimo. Viskas ėmė sklisti iš to taško, iš dvasinės energijos, turinčios savyje visą materiją, lašo. Įsivaizduokite, kas yra dvasinė energija, jei iš jos lašo susidarė Visata! Tik vienas jos lašas sukūrė visą Visatą su nesuskaičiuojama galybe materijos tonų! Nes šis lašas – dvasinis. Ir kai nusileidžia į materijos lygmenį, tampa tiesiog begalinis, kadangi tokia yra aukštesnė pakopa žemesnės atžvilgiu – ji iš tiesų begalinė. Todėl taip ir išeina.
Pasiteiraukite mokslininkų fizikų, tyrinėdami jie gauna šią informaciją. Jie sako, kad ta maža Šviesos kibirkštėlė, pasirodžiusi Didžiojo sprogimo metu, turėjo viską. Fizikai kalba panašiai kaip kabalistai. Taip vyko Visatos užgimimo procesas, kol atsirado Žemės rutulys. Iš pradžių jis susikūrė iš įvairių dalelių, materializavosi, susispaudė, ataušo ir tada susiformavo sąlygos atsirasti šiai biologinei gyvybei – baltymų junginiui. Tai galėjo būti visai ne baltymai, o, tarkime, silikonas – nesvarbu, juk egzistuoja įvairios gyvybės formos. Ir šis junginys išsivystė pagal gamtos, esančios materijos lygmenyje, raidos programą.
Darvino teorijos šalininkai teigia, kad vystymasis vyko kaip paieška: kas labiau naudinga, o kas – mažiau, kitaip tariant, ego skatina žmogų veikti. Mes irgi sakome, kad ego – žmogaus varomoji jėga, tačiau kas priverčia veikti ego? Jį priverčia veikti rešimot.
Vadinasi, žmogus ne šiaip sau kilo iš beždžionės. Tai įvyko todėl, kad beždžionėje buvo rešimot, pagal kuriuos iš jos turėjo kilti žmogus. Panašiai, kaip iš negyvojo išsivystymo lygio kyla augalinis, iš augalinio – gyvūninis, iš gyvūninio lygio kyla žmogus. Taigi beždžionė – tarpinė stadija tarp gyvūninio lygio ir žmogaus.
Nagrinėjant evoliucijos procesą, atrodo, jog Darvino šalininkai lyg ir teisūs. Mes irgi sakome, kad dėl raidos priežasties ir pasekmės sekos jie yra teisūs. Bet jie klysta dėl žmogaus raidos priežasties, nes priežastis yra rešimot – materijoje esančių informacinių genų – raiška. Ir rešimot besivystant, materija reiškiasi naujomis formomis.  O vėliau tam tikru būdu vystosi žmogus.
Tačiau kodėl būtent taip vystosi žmogus? Galite atsakyti: „Nes noras patirti malonumus nuolat auga ir veda žmogų kokio nors tikslo pasiekimo, naujų formų įgijimo link. Ir taip žmonija vystosi nuo vienos formacijos prie kitos.“ Bet tada iškyla klausimas: „Dėl kokios priežasties auga noras? Kodėl staiga jis ima augti?“
Mes pateikiame labiau vidinę priežastį atsakydami, kad augimo priežastis yra rešimot, t. y. žmogaus raidos programoje slypi informacinės dalelės, vadinamieji rešimot (informacinės ląstelės), kurie nuosekliai, vienas po kito atsiskleidžia. Taip programa išjudina juos, o jie skatina veikti programą. Tokiu keliu tai vyksta.
Bet koks galutinis rezultatas? Galiausiai, padedant žmogui, visas pasaulis, jo negyvasis, augalinis ir gyvūninis išsivystymo lygiai, turi pasiekti vadinamąją „gerą būseną“. Kas yra „gera būsena“? Tai maksimalus, absoliutus išsivystymas. Kokia jo esmė? Jo esmė – kad visi būtų kaip viena visuma. Kol kas tai suprantame tokia forma: visi  turi tapti viena visuma.
Todėl dabar mums atsiskleidžia globalus blogis. Tai vykstą pirmą kartą. Atskleidžiame ne asmeninį kiekvieno ego, o globalų. Tai reiškia, jog prasidėjo paskutinis taisymosi laikotarpis. Gamta mus skatina vystytis toliau.

Kam ateina krizė?

Klausimas: Jeigu Gamtos tikslas atvesti žmogų į visišką valdymą, tai kokia krizės, sukeliančios atvirkščią būseną, kai žmogus nieko nebekontroliuoja ir praranda valdžią visose visuomeninėse sistemose bei asmeniniame gyvenime, užduotis? Kaip tai priartina visapusišką valdymą, jei viskas yra priešingai?
Argi gali būti, kad yra ne taip? Nebekontroliuoju finansų, kariuomenės, jos galios – visiškai nieko. Tėvai prarado vaikų kontrolę, mokytojai – mokinių. Žmogus prarado kontrolę šeimoje ir nebevaldo savo instinktų. Pažiūrėkite, kas vyksta pasaulyje! Mes viską iškreipėme, kenčiame dėl psichinių sutrikimų, nutolome nuo natūralaus sekso, pamėgome narkotikus, žudomės. Tik pažvelkite, kas darosi pasaulyje.
Kas gi tai yra? Tokiu būdu man rodoma, kad pasaulis praranda savikontrolę. Netgi norėdami vienas su kitu užmegzti ryšį, nes matome, jog taip galėtume pasiekti kažką geresnio, – mes nepajėgūs to padaryti. Kiekvienas laikysis savo nuomonės, bet neieškos ryšio su kitais. Jam sakoma: „Juk tu numirsi!“, o jis, apimtas visiško bejėgiškumo, atsako: „Negaliu to padaryti!“ Ir taip kiekvienas žmogus pajus, koks jis silpnas prieš savo prigimtį. Mums tai būtina, kad savyje atskleistume blogį.
Reikia suprasti, jog atverti kabalos mokslą, t. y. Gamtos programą, taisymosi metodiką, žmonės galės didžiulių kančių keliu, gamtai verčiant jėga, arba jei priims jį iš kabalistų, skleidžiančių kabalą visam pasauliui.

Atėjo metas mums suaugti

Klausimas: Noriu paklausti paprasto žmogaus vardu. Kodėl su manimi tai vyksta? Kodėl pasaulį ištinka krizė? Manęs nedomina absoliutus Gamtos valdymas bei pusiausvyra su Ja – sunkiai sugyvenu su žmona. Man nereikia visko suprasti, bet kodėl visa, kas vyksta, vyksta su manimi? Koks to tikslas?
Tu, kaip ir mes visi, perėjai daug gyvenimo ciklų, kurie tave daug kam parengė. Mūsų ego padėjo mums sukurti pasaulį, save pačius, tobulėjimo, aptarnavimo, auklėjimo metodikas, kultūrą – labai skirtingas, beje, ganėtinai nuodugnias sistemas. Kol kas mes ir patys nežinome, kokią sudėtingą sistemą sukūrėme, kiek ji yra aukštesnė už gyvūninį išsivystymo lygį. Virš gyvūninio lygmens sukūrėme ištisą pasaulį. Ir kadangi jame gyvename, negalime įsivaizduoti atlikto darbo esmės, pastatyto statinio aukščio.
Palyginkite su tuo, kaip egzistuoja gyvūnai, kuriems nieko nereikia. Gamtoje, gatvėje jie turi visas egzistavimui būtinas sąlygas. Tačiau žmogus negeba taip gyventi – apskritai šiandien toks palyginimas neįmanomas. Sukūręs sistemas sau egzistuoti, žmogus nutolo nuo gyvūno lygio ir išsivystė tiek, kiek nutolo. Šiandien žmogus negali gauti sau maisto, vandens, visko, kas būtina gyvenimui, – visa tai mes sukūrėme. Ir visas šias sistemas turime teisingai sujungti.
Laikui bėgant, keičiantis kartoms, šalims bei vyriausybėms sukūrus šias auklėjimo, kultūros, santykių sistemas, XX amžiuje panorėjome susivienyti ir vienas nuo kito atsiskirti. Tam naudojome tokias organizacijas, kaip Jungtinės Tautos, UNESCO, tarptautinius santykius. Galiausiai mus sujungė tarptautinė prekyba, taip pat Pasaulio bankas ir įvairūs kiti dalykai bei ryšiai, nutiesti aplink visą Žemės rutulį.
Dabar imame kelti konfliktus vienas su kitu: mums ne tas pats, kas vyksta kitame Žemės krašte. Visos tos sistemos parengtos ir būtina jas sutvarkyti. Visos jos jau egzistuoja, nėra būtinybės nieko naikinti  – tereikia jas sutvarkyti. Todėl būtent dabar, šiame supratimo lygmenyje mums aiškėja, jog jos neteisingai tarpusavyje susietos.
Visiškai nesuprantu pretenzijos. Tokia yra situacija, atėjo šis metas. Taip pagal Gamtos programą išryškėja dalykai ir mums teks šiuos reikalavimus vykdyti. Įvykiai atitinka vystimąsi, nuoseklų pakopų atsiskleidimą. Nematau šiame vyksme nieko nenatūralaus ar netikėto. Tai yra ženklas, kad žmonija įgijo visa, kas būtina, ir Žemės rutulyje atliko viską, kas įmanoma.
Visos atskiros krizės, kilusios tam tikrose sistemose, ir bendra krizė, kai esame neviltyje ir nieko nebenorime, kai dėl to, ką padarėme, dar šiek tiek – ir Žemės rutulys liausis egzistavęs, – visa tai byloja: „Priėjome liepto galą! Dabar turime viską sutvarkyti.“ Ir tai vadinama „sąmoningais veiksmais“. Tikėkimės, kad mums pavyks.

(Iš pamokos pagal Baal Sulamo straipsnį „Vienas priesakas“, 2009 03 10)

Ką reiškia „bloga akis“? Kai žiūriu į kitus, egoizmas sukelia mano pavydą, neapykantą, valdžios siekį. Aš nenoriu, kad kitiems būtų gera – bent jau ne geriau negu man. Tebūnie jiems truputį gera, tegul jiems sąlyginai sekasi – kad visi pamatytų, jog man sekasi geriau. Ta „akis“, tas žmogaus noras veikia kitus, kadangi visi esame susiję. Tai patvirtina mūsų gyvenimas. Taip aiškino mano mokytojas Rabašas. Mūsų norai tarnauja mums arba veikia prieš mus, kadangi esame susieti vienos sistemos. Mūsų norai klaidžioja joje ir mes neturime galimybės anuliuoti mūsų visų poveikio visiems. Visų mūsų minčių vienas apie kitą, apie visą pasaulį rezultatas – mūsų pačių subjaurotas pasaulis ir ligota mūsų visuomenė. Mes patys esame visų mūsų nelaimių priežastis.

Kas tai yra „nužiūrėjimas“? (rusų k.)

Iš 2009 m. kovo 8 d. pamokos 1-os dalies

Kokie tie siūlai, kurie mus riša, per kuriuos jaučiame kitą žmogų? Iš tikrųjų nėra jokių siūlų! Esame vienas kūnas ir niekuo vienas nuo kito nesiskiriame. Šis pasidalijimas – tik iliuzija, kurią piešia mūsų ego.
Egoizmas – ne savarankiška jėga. Tai atvirkščias Kūrėjo savybių atspaudas. Jo vientisumo savybė priešinga forma įsiterpia tarp mūsų kaip trukdys, kurį turime pašalinti, kad savo jėgomis pasiektume vienybę.
Tarsi Kūrėjas paėmė tešlos gabalą ir it konditeris su aštria skardos skiaute kaip peiliu padalijo šią tešlą į gabaliukus. Jei pašalinsime tą padalijimą, pasieksime vienybę. Ir taip suvoksime Kūrėją – juk Jo savybė „Vienas, Vientisas ir Vienintelis“ atskleidžiama, patyrus priešingą savybę – vienybės stoką.
Todėl turime suprasti, kad būtent visos savybės, sąvokos, susijusios su egoizmu, egoizme glūdinti atskleidimo tvarka ir gali mums padėti pasiekti vienybę. Egoizmas mus veda į vienybės atskleidimą. Tai Kūrėjo, kuris tyčia stato kliūtis, jėga. Panašiai duodami pratimai vaikui ar suaugusiam, kai norima jį kažko išmokyti.
Tad nereikia galvoti, kad ego, skiriantis mus kaip tešlą į atskiras dalis, traukia į blogąją pusę. Būtent jo dėka galime suprasti, kas yra vienybė. Jeigu liktume vienu dideliu gabalu Begalybės pasaulio Malchut stadijoje, nieko negalėtume suprasti.
O dabar pradedu atrasti, jog egoizmas perkerpa nematomus siūlus, jungiančius mane su kitais. Jeigu jį anuliuoju, atkuriu šį ryšį. Tarsi ateina gydytojas ir prisiuva atplėštą dalį prie kūno, ir tada ši dalis vėl ima jausti tai, ką jaučia kūnas.

Klausimas: Dėsnis – „pamilk artimą kaip save“, o jūs neatsakote į mano klausimus! Ir dar. Kai pradėjau studijuoti kabalą, nuo manęs visi nusisuko, jaučiuosi visiškai vienas.
Atsakymas: Gaunu šimtus klausimų, bet atsakau tik į keletą iš jų – tik į naujus (nepasikartojančius) klausimus, ir į tuos, kurie atitinka mano temą. Jausmas, kad esate vienas – studijuojant kabala kyla natūraliai ir jo tikslas – padėti Jums ieškoti Kūrėjo. Ar tik ne Jis jį siunčia?

Klausimas: Neseniai svarsčiau – žmonės skirtingi ar vienodi. Juk visų esmė viena – egoizmas? Ar galima manyti, kad gyvenime mūsų atliekami vaidmenys tėra paprasčiausiai rūbai, kuriais apvelkame savo egoizmą?
Atsakymas: Egoizmas verčia mus vaidinti, ir visi mūsų vaidmenys – jo pasireiškimas. Mūsų užduotis – perimti pavyzdį (vaidmenį) iš Kūrėjo.

Klausimas (iš angliško dienoraščio) : Jūs dažnai kartojate frazę „žmogiškojo egoizmo augimas“. Kokią metodologiją, istorijos bėgyje, jūs naudojate „egoizmo augimo“ matavimui?
Atsakymas: Mūsų pasaulyje egoizmo išmatuoti negalima. Niekuo. Nes egoizmas – noras gauti su ketinimu „dėl savęs“. Noras – tai jėga be materijos. To kas nematerialu ir yra tik mūsų pojūčiuose, išmatuoti negalima. Kabalistai, pasiekę Aukštesnįjį pasaulį ir įvaldę jo instrumentus (savybes), matuoja norus „Avijut“ vienetais. Egoizmo vystymasis lemia pasikeitimus mūsų gyvenime, nes viskas ką mes sukuriame, yra egoizmo kokybinio ir kiekybinio augimo pasekmė.

Klausimas: Aš nerealizavau jokio materialaus noro – nei pinigų, nei garbės. Tiesa sakant, aš ir neturėjau tokių norų, visada norėjau atskleisti tai kas paslėpta. Ar galiu aš mokytis kabalos, atsižvelgiant į tai, kad aš neturiu visų šių materialių norų?
Atsakymas: Žmogus neturi per vieną gyvenimą išvystyti visus norus. Jis daug norų realizavo praeituose gyvenimuose. Reikia žiūrėti tik į priekį – t.y. kaip galima  stipriau ir greičiau išvystyti savyje norą artėti prie Aukštesniojo Tikslo!

Iš „Naujienų“ suvestinės: Depresija, nuosmukis prekyboje, turizme – dėl to atleidimai iš darbo…
Mintys: Kad ir kaip stengtųsi vyriausybės bei reklama, gyventojai nebepirks to, kas nėra būtina, ir apskritai nebešvaistys pinigų kaip anksčiau.
Ir ne dėl krizės, bet todėl, kad egoistinio vystymosi periodas, „plataus gyvenimo“ periodas, praėjo. Praeitin pasitrauks turistinės išvykos, skrydžiai, parodomieji fejerverkai, Azijos turai ir kruizai, bereikalingos parduotuvės ir prekės – liks santūrumas, liūdna tuštuma, bendravimas Internetu, vangus egzistavimas. Socialinė pasaulio aplinka pasikeitė visam laikui.
Gyvenimo tempo sulėtėjimą, pirkimų sumažėjimą sukėlė ne krizė, o didžiąja dalimi pasikeitusi žmonių nuotaika: egoizmas išaugo iš vaikiško amžiaus! Taupumo, paprasto gyvenimo, stabilumo, tikrumo tendencija sulaikys žmones nuo neprotingų išlaidų. Egoizmas pakilo „aukštyn“ ieškoti naujo užpildymo – bet žmonija to dar nejaučia ir neįsisąmonina.
Keletas smūgių arba pažintis su kabala greitai, bloguoju arba geruoju, padės visiems atgauti sąmonę.
O priekyje – naujas pasaulis.

Pranešimas (analitinė tarnyba „Harris Interactive“): Žemės gyventojai norėtų kuo greičiau pamiršti 2008-uosius metus. 7 iš 10 respondentų europiečių reiškia didelį nepasitenkinimą įvykiais jų šalyse ir pasaulyje. Ramiau negu europiečiai į pasaulį krečiančius kataklizmus žiūri amerikiečiai – Jungtinėse Valstijose optimistų ir pesimistų yra po lygiai.
Replika: Pažiūrėsime, kokia mūsų nuomonė bus 2009 metais. Pirmą kartą istorijoje ateinantys metai priklauso nuo mūsų. Juk pirmą kartą pasiekėme tokį lygį, kai turime galimybę taisyti visą gamtą. Visa ankstesnė mūsų istorija buvo tik evoliucija, egoizmo vystymasis, kuris be perstojo ginė į priekį. Ir staiga mes sustojome. Egoizmas pasiekė galutinį išsivystymo lygį. Visiškas mūsų priklausymas vienas nuo kito pasireiškė išsigimusia forma – tarpusavio neapykanta. Belieka tik ištaisyti egoizmą – jėga (kančių kelias) arba šviesa (kabalos kelias). Rinkitės.

Klausimas: Kuo ypatinga po 2008-ųjų metų pasikeitusi epocha?
Atsakymas: Atsiskleidė sielos sudužimas į daug sielų arba, kitaip sakant, atsiskleidė egoistiniai ryšiai tarp mūsų. Jausime vis didesnes problemas, bet jos kryptingai skatins mūsų egoizmo, kaip blogio, suvokimą, kol neištaisysime tarpusavio ryšių.

Klausimas (iš dienoraščio ispanų k.): Kodėl homoseksualizmas dabar priimamas kaip natūralus reiškinys? Kaip galite apibūdinti šį reiškinį kabalos požiūriu?
Atsakymas: Todėl, kad egoizmas auga ir pasireiškia savo paskutinėmis siaubingomis formomis, ir mes tai priimame kaip natūralų reiškinį, kaip mūsų vystymosi lygmenį.

Klausimas: Jeigu vėžys yra egoizmo išraiška, ar tai reiškia, kad man, kaip egoistiškam žmogui, veikiančiam priešingai atidavimo prigimčiai, labiau gresia tokia kūniška neatitikimo išraiška kaip vėžys?
Atsakymas: Kadangi mes visi tarpusavyje susiję, bendras egoizmas skirtingose savo dalyse nepriklausomai nuo jų pačių (kartais tai gali būti ir teisieji) sukelia tokias pasekmes.

Klausimas: Kas yra egoistiniai norai ir ką reiškia „būti virš jų“?
Atsakymas: Visi norai, kurie nėra nukreipti į atidavimą kitiems, meilę kitiems, atidavimą ir meilę Kūrėjui, vadinami egoistiniais, kadangi jais jūs norite gauti pripildymą.
Būti virš jų – reiškia naudoti juos, kad būtum nuo jų nepriklausomas arba net naudoti juos kitų žmonių pripildymui.
Pamoka pagal straipsnį „Jeigu storžievis tave nuskriaudė“ (rusų k.)

Klausimas: Jūs aiškinote, kad „ekranas“ – tai egoistinių norų atsisakymas, siekis būti virš jų. Kai tai, ko noriu ir siekiu, neįvyksta, sakau sau, kad nenoriu norėti to, kas nuo manęs nepriklauso. Ar tai galima vadinti egoistinių norų atsisakymu?
Atsakymas: Ne, kadangi jūs egoistiškai nenorite kentėti ir atsisakote norų todėl, kad juose nejaustumėte tuštumos bei skausmo.

Klausimas: Nekreipiant dėmesio į tuštumą, materialiame pasaulyje dirbant su visiško atidavimo ketinimu, dėl išorinių faktorių patiriamos kančios suteikia daug dvasinio skausmo. Ką daryti?
Atsakymas: Daug skaityti apie globalų išsitaisymą – medžiaga turi sužadinti pakankamą Aukščiausiosios Šviesos jėgą, kad pradėtumėt jausti bendrą norą ir Šviesą jame.