Klausimas: Bandau analizuoti Jūsų žodžius apie visuomenę be egoizmo – ir gaunu nykų paveikslą. Tarkim, tokia visuomenė susikūrė ir iš mūsų gyvenimo išnyko visa, kas pagrįsta egoizmu:
Sportas – nes grindžiamas egoizmu, siekiu nugalėti.
Mokslas – nes mokslininkai trokšta pasaulinio pripažinimo, garbės.
Bet kuri profesionali veikli – nes išnyktų laimėjimų siekis.
Šeima – nes vyras nori turėti gražią žmoną, o žmona – protingą vyrą.
Išnyktų ryšys tarp  tėvų ir vaikų – juk visi taptų vienodai artimi.
Sužlugtų transportas, gamyba, prekyba – nes visa tai skatina egoizmas.
Žmonija nusiristų į primityvų egzistavimo lygmenį – visi lygūs, kažkokia pilka masė – be išsimokslinimo, be namų. Be egoizmo viskas sustotų!
Išmirimas – nėra ypatingos meilės vaikams, nėra poreikio juos gimdyti.
Tada tai jau tikrai atsidurtume aukštesniajame pasaulyje!
Ar teisingai išanalizavau Jūsų siūlomą sistemą? Jei klystų – tai kur?
Atsakymas: Egoizmas – mūsų prigimtis. Atsisakydami jo, prarandame gyvenimo pagrindą. Bet pakeitę egoizmą sugebėjimu duoti, gauname galimybę veikti tą patį, ir už tai gauti neribotą pripildymą. Juk keičiasi tik ketinimai, o visi veiksmai išlieka – ir už ketinimą „duoti“, t.y. veikti kitų gerovei, gauname galimybę pripildyti save ir visiškai realizuoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po Markso…“

„Ar įmanomas pasaulis be pinigų“

„Neimk daugiau, nei reikia”: absoliutus egoizmas pagimdo kraštutinį gamtos reiškinį –  egoizmo vystymasis sukelia jo paties mirtį.
Kūrinijos pradžioje iš aukščiausiosios šviesos kibirkšties susikūrė be galo tankios medžiagos be galo mažas taškelis. Taškelio viduje esanti aukščiausioji dvasinė energija pradėjo plėstis. Ši kibirkštis ir suteikia gyvybę visam mūsų pasauliui. Šiandien egoizmas išsivystė tiek, jog tapo globalus ir pasiekė savo aukščiausią pakopą – tai „kalbantysis” (žmogus). Dabar reikia siekti, kad egoizmas artėtų prie susitapatinimo su aukščiausiąja gamta, su šviesos kibirkštimi ir šviesos pasauliu.

https://www.youtube.com/watch?v=0G6tEnNlHl4&feature=player_embedded

Klausimas: visgi nesuprantu, kodėl žydai iki šiol slėpė kabalą?
Atsakymas: aš suprantu jūsų mintį: jei kabala yra mokslas, skirtas ištaisyti žmogui, ir nėra čia jokių manipuliacijų, kam reikėjo ją slėpti visus 5769 metus, nuo pat pirmojo jos atradėjo Adomo laikų? Argi gali būti draudžiama ištaisyti egoizmą?
Esmė ta, kad per visą žmonijos egzistavimo istoriją kabala atvira visiems buvo tik Senovės Babilone – „mažame kaime“, kur kiekvienas turėjo įtaką visiems likusiems. Tokioje visuomenėje, kuri yra kaip viena sistema, būtina laikytis įstatymo „Mylėk savo artimą kaip save“. Tai visus babiloniečius žynys Abraomas ir kvietė daryti. Bet Abraomu pasekė nedaugelis ­– tik tie, kuriems atsivėrė „taškas širdyje“. Ir pasivadino jie Izraelis = Isra (tiesiai) + El (Kūrėjas). Visi kiti pasirinko atsiribojimą ir susvetimėjimą, o ne susivienijimą vardan egoizmo ištaisymo bei nesavanaudiškos meilės ugdymą. Bendros sistemos nebeliko, o Babilono gyventojai išsibarstė po visą pasaulį. Tuo metu Abraomo grupė vystėsi ir didėjo, kol prieš 2000 metų joje taip pat staiga plykstelėjo didžiulis egoizmas. Jie (Izraelis, žydai) iš lygio „Mylėk savo artimą kaip save“ nusirito į tarpusavio neapykantą ir prarado bendros sistemos pojūtį. Bendros meilės pojūtis – Kūrėjas, dingo, kitaip tariant, „Kūrėjas pasislėpė“ nuo jų.
Šiandien pasaulis vėl tampa viena sistema – „mažu kaimu“, kaip kad buvo Senovės Babilone. Ši tarpusavio ryšio tarp žmonių būsena reikalauja, kad būtų vykdoma sąlyga „kiekvienas atsakingas už kitus“, – tai būtina norint išgyventi. Vykdyti šį reikalavimą įmanoma tik esant nesavanaudiškai tarpusavio meilei.  Kabala to ir moko –  kaip šią savybę įgyti ir išgyventi. Šiandien kabala būtina, todėl ji ir vėl tampa visiems prieinama. Nes atsiskleidė jau ne pavienis, o globalus, sisteminis egoizmas, kurį ir reikia ištaisyti. Kol toks egoizmas nebuvo atsiskleidęs,  kabala, kaip mokslas apie jo ištaisymą, irgi buvo paslėpta. Šiandien ji atvira visiems, nes kiekvienas turi ištaisyti ne save, o savo santykį su kitais. Toks gamtos įstatymas. Atsiskleidus globaliam egoizmui, nėra jokių draudimų ir jam ištaisyti, todėl ir kabala tapo atvira. Mokykitės, kokie turime būti naujajame pasaulyje.

Klausimas: Galbūt kabaloje yra kokių nors kitų būdų sužinoti, kad aš nesu šis kūnas? Skaičiau, kad yra praktika kaip tetragramatonas, raidžių sukeitimas. Kaip dar galiu peržengti noro gauti ribas, šio kūno ribas? Pavyzdžiui, jeigu stebiu savo veiksmų motyvus, aš tarsi pradedu matyti, kad kūnas nuolat nori gauti. Bet jeigu aš tai matau, vadinasi, esu ne jame. Tuomet kyla klausimas, kas tas „aš“, kuris visa tai mato?
Atsakymas: Tiktai Šviesos poveikis išves jus iš kūno t. y. iš egoizmo. Matyti pasaulį ne išėjus iš gyvūninio kūno, o įgijus atidavimo savybę – štai kas vadinama išėjimu iš kūno. Žongliravimas raidėmis nieko neduos, reikia keisti savo suvokimo savybes.

Klausimas: Jūs kalbate apie žmogaus išsitaisymą. O kaip yra su išsitaisymu augaliniame ir gyvūniniame gamtos lygmenyse? Ką galima padaryti, kad jie  pasiektų vienybę su Kūrėju?
Atsakymas: Viso blogio priežastis – vien žmogaus egoizmas. Teisingas žmogaus santykis su gamta – kada žmogus ima iš jos tik tiek, kiek būtina normaliam egzistavimui pagal jo įpročius, ne daugiau. Viskas, kas viršija normalaus egzistavimo poreikį, priklauso visiems.
Ši taisyklė panaši į gyvo organizmo dalių ryšį: širdis, plaučiai, inkstai ir apskritai kiekviena kūno dalis gauna energiją savo gyvybinei veiklai palaikyti. Tačiau nė viena iš jų nenaudoja daugiau nei jai būtina, kad egzistuotų ir bendram labui vykdytų savo funkciją organizme.
Taip pat ir mes turime elgtis visuomenėje – mūsų organizme. Jeigu kas nors panaudoja daugiau nei reikia – tai kenkia ir jam, ir visiems. Naudojimas daugiau nei būtina vadinamas ego.
Mums reikia iš negyvojo, augalinio ir gyvūninio lygmenų išmokti harmonijos su gamta „Žmogaus“ lygmenyje.
Žmogui būtini šeima, namai, darbas, atlyginimas, atostogos, pensija, draudimai. Tačiau viskas, kas yra daugiau nei būtina, griauna pasaulį, kadangi išveda jį iš pusiausvyros su gamta. O gamta vis tiek privers mus pasiekti pusiausvyrą su ja.

Pranešimas: Remiantis anglų jaunimo (16-25 metų) apklausos duomenimis, 10% – nemato prasmės gyventi, daugiau kaip 25% – išgyvena depresiją, daugiau kaip 50% patiria nuolatinę įtampą. Dauguma jų neįžvelgia prošvaisčių ateityje, mato savo kartą kaip itin nukentėjusią, palyginti su visomis ankstesnėmis.
Komentaras: Taip ir yra. Tačiau į mūsų kartos būseną reikia žvelgti ne kaip į faktą, o kaip į išaugusio egoizmo padarinį. Toliau iš šio padarinio plaukia, kad šis didžiulis egoizmas privers mus rasti jam tinkamą pripildymą, nes būdamas tuščias jis mums „gyventi neduos“. Ir tik viso, kas egzistuoja, tikslo atskleidimas, suvokimas, dėl ko šis egoizmas auga ir yra toks baisus, bei šio tikslo pasiekimas, – tik tai galės nuraminti ir pripildyti, kas duos jėgų gyventi, taisyti šį egoizmą ir, panaudojant jį visų labui globalioje žmonijos sistemoje, klestėti.

Pranešimas: Majamio universiteto tyrimai parodė, kad tikintieji labiau prisitaikę prie gyvenimo. Esmė tokia:
1. Religiniai ritualai, malda ir meditacija pozityviai veikia galvos smegenų dalis, atsakingas už reguliaciją ir savikontrolę.
2. Jeigu žmogus mano, kad tam tikri tikslai yra „šventi“, jų siekdamas deda daugiau pastangų, veikia efektyviau.
3. Religinės dogmos, baimė, kad Dievas viską mato, verčia tikinčiuosius laikytis griežtesnių gyvenimo standartų, užkerta kelią įgyti kenksmingus įpročius ir atlikti antivisuomeninius veiksmus.
Komentaras: Visa tai mūsų laikais baigiasi dėl kiekviename žmoguje augančio egoizmo. Naivaus praeitų šimtmečių tikėjimo jau nebėra. Iš dalies jis liko būdingas tik egoistiškai neišsivysčiusiems žmonėms. Tačiau ateis ir jų eilė išvystyti egoizmą – arba tiesiogiai, arba per kontaktą su visu pasauliu (sielomis). Būtent todėl tikėjimas išnyksta, lieka religija kaip paprotys, kultūra, konservatyvios tvarkos rėmai.
Religingumas palaipsniui traukiasi ir nugalėti mumyse kylantį globalų egoizmą bei tarpusavio neapykantą padės tik kabalos atskleidžiamas suvokimas, kad esama globalios tarpusavio priklausomybės ir kad norint išgyventi būtina laikytis įsakymo „Pamilk artimą…“ – vietoj visų kitų egoistinių bet kokios religijos įsakymų! Religija nepadės įveikti tikrų šiuolaikinių abejonių, kančių, krizių. Nors į ją ieškodami išsigelbėjimo ištikus nelaimėms žmonės metasi ir šiandien.
Tai turi pereiti visi ir įsitikinti, kad šiandien mumyse besivystant globaliam, mus susiejančiam egoizmui, psichologinė religijos įtaka žmogaus jau nebeveikia. Tai yra todėl, kad religija priskiriama „domem de kduša“ lygmeniui – natūraliai paklusniai žmogaus laikysenai visuomenėje, kai jis elgiasi kaip stropus vaikas. Tai negyvojo, augalinio ir gyvūninio egoizmo vystymosi mumyse lygmuo.
O šiandien visa žmonija kyla į egoistinį lygį „žmogus“ – Adomas, kuriame egoizmas priverčia mus tapti individualiais egoistais, o po to, nuslopinus egoizmą, susijungti, kad pasiektume Kūrėją. Todėl kabala teigia, jog iš religijų liks tik kultūrinės tradicijos, kiekvienos tautos papročiai, ji jau nebegalės psichologiškai palaikyti žmogaus, tikėjimo vietą užims Kūrėjo pažinimas – „Ir pažins Mane visi, nuo mažo iki didelio!“.
Tačiau kabala ne prieštarauja religijai, o ją papildo – kad užpildytų tą tuštumą, kuri atsiranda augančiame šiuolaikiniame egoizme ir kurios neįmanoma užpildyti religija.

„Kuo kabalos mokslas skiriasi nuo religijos“

Egoizmas pasiekė savo individualaus augimo viršūnę – žmonės atskleidė tarpusavio ryšį ir priklausomybę. O štai ir receptas visiems, kuriuos persekioja nesėkmės: jei tavo norai ir mintys nukreipti į visų žmonių gerovę – tau pavyks viskas, kad ir ko imtumeisi.
Sėkmės formulė: viską daryti remiantis davimu, t. y. sau pasilik tik tai, kas būtina normaliam gyvenimui. „Dirbti, kad duotum“ reiškia, kad bet kokio verslo pelnas turi padengti vien tik išlaidas. Taip nustatoma prekių kaina ir paslaugų įkainiai. Nėra papildomo pelno, kuris keliauja į sąskaitą.
Tai prieštarauja tam, kas vyksta šiandien, bet baigiantis krizei pamatysime, kad viskas pereis į tokią sistemą. Priešingu atveju nė vienas verslas negalės egzistuoti. Visa, kas viršija išgyvenimui būtinus dalykus, pažeidžia pusiausvyrą su gamta. Egzistuodamas savo kūne žmogus turi vartoti taip, kaip vartoja kiekvienas gyvas organizmas – tik tai, kas būtina.
Kentėdamas, klausydamas aiškinimų apie kančių priežastis, dėl kabalos platinimo, žmogus supras, kad teisingas egzistavimas – tai tarnavimas kitiems kaip tai daro ląstelės, organai ar kūno dalys.
Gamta (Kūrėjas) vis tiek nugalės: arba per jėgą (kančias), arba žmogus pats supras, kad jam būtina paklusti Gamtai ir vykdyti jos reikalavimą – pasiekti harmoniją (vienybę) su ja.
Vos tik sutiksime su Gamta, jos santykis mūsų atžvilgiu pasikeis, kitaip tariant, pasikeis mūsų padėtis: pasaulyje staiga atsiras pakankamai vandens, maisto ir to, kas būtina kiekvienam.

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Kartais per pamokas jaučiame ryšį, vienybę, malonumą, nes dvasiniai vieno žmogaus išgyvenimai – tai visos grupės (bendro kli) dvasinių išgyvenimų rezultatas. Ar galima tuo mėgautis? O gal geriau slopinti savyje tokį jausmą, kol jis neperaugo į egoistinį malonumą?
Atsakymas: Reikia mėgautis meile kitiems! Žmogus auga tik veikiamas teigiamų emocijų! Kūrimo tikslas – suteikti kūriniams malonumą!

Klausimas: Vakar vakare man kilo stiprus noras daryti gerai visiems, be atlygio, – ir tuo mėgavausi. Šiandien pabudau ir pajutau savo kasdienę, egoistinę, niūrią būseną. Sakykite, kas tai buvo? Tai buvo aukštesnioji pakopa?
Atsakymas: Jūs mokotės, ir Šviesa su jumis dirba, Ji sukūrė jumyse tokį pojūtį, kad parodytų pavyzdį, ko reikia siekti (tai pažadinimas iš Aukščiau – hebr.k. itaruta de leela). Dabar pats artėkite prie tokio pojūčio (tai pabudimas iš apačios – itaruta de letata), kol visam laikui įgysite naujas savybes ir šiuos pojūčius!

Klausimas (iš dienoraščio anglų k.): Jeigu žmogus įsisąmonins blogį ir taps altruistu, kaip jis įstengs gyventi tarp egoistų?
Atsakymas: Mylėdamas juos! Juk jis išsitaisys ir elgsis su visais kaip Kūrėjas.

Klausimas: Kodėl Kūrėjas veda pasaulį į negrįžtamą būseną, su kuria šis neįstengs susitvarkyti?
Atsakymas: Būtent iš tokios būsenos reikia įsisąmoninti blogį. Kol žmogus, būdamas egoistas, negaus nepakeliamų smūgių, kol nesupras, kad jo kančių priežastis yra egoizmas, ir nesušuks: „Gana!“, tol negalės išeiti iš šios būsenos ir laikys ją normalia.
Juk matote, kaip žmonės be perstojo, lyg nesuprasdami ir negalvodami, meta savo pinigus į tą bankų ir fondų krosnį, kur jie išnyksta, ir nepaisant to – tai vis vien tęsiasi.
Tik visuomenės išsitaisymas padės – daugiau niekas. Būtina ištaisyti globalų, žmonių tarpusavio ryšį. Šis ryšis privalo apimti visą žmoniją. Jeigu tam nesiryšime, visa kita neveiks.
Kartkartėmis situacija gali aprimti – bus tai šiek tiek geriau, tai šiek tiek blogiau, atrodys, kad krizė jau baigiasi. Tačiau tokie vienas kitą keičiantys procesai būtini, kad žmonės juos įsisąmonintų, juk žmogui būdinga inercija.
Todėl metus ar du gali būti ramu, tartum krizė praėjo ir viskas nurimo.
Tačiau tendencija išliks. Jeigu jau pasiekėme globalią būseną ir visas pasaulis tapo globaliai susietas, tai smūgiai bus tik dėl neteisingo mūsų tarpusavio ryšio.