Klausimas: Bandau analizuoti Jūsų žodžius apie visuomenę be egoizmo – ir gaunu nykų paveikslą. Tarkim, tokia visuomenė susikūrė ir iš mūsų gyvenimo išnyko visa, kas pagrįsta egoizmu:
Sportas – nes grindžiamas egoizmu, siekiu nugalėti.
Mokslas – nes mokslininkai trokšta pasaulinio pripažinimo, garbės.
Bet kuri profesionali veikli – nes išnyktų laimėjimų siekis.
Šeima – nes vyras nori turėti gražią žmoną, o žmona – protingą vyrą.
Išnyktų ryšys tarp  tėvų ir vaikų – juk visi taptų vienodai artimi.
Sužlugtų transportas, gamyba, prekyba – nes visa tai skatina egoizmas.
Žmonija nusiristų į primityvų egzistavimo lygmenį – visi lygūs, kažkokia pilka masė – be išsimokslinimo, be namų. Be egoizmo viskas sustotų!
Išmirimas – nėra ypatingos meilės vaikams, nėra poreikio juos gimdyti.
Tada tai jau tikrai atsidurtume aukštesniajame pasaulyje!
Ar teisingai išanalizavau Jūsų siūlomą sistemą? Jei klystų – tai kur?
Atsakymas: Egoizmas – mūsų prigimtis. Atsisakydami jo, prarandame gyvenimo pagrindą. Bet pakeitę egoizmą sugebėjimu duoti, gauname galimybę veikti tą patį, ir už tai gauti neribotą pripildymą. Juk keičiasi tik ketinimai, o visi veiksmai išlieka – ir už ketinimą „duoti“, t.y. veikti kitų gerovei, gauname galimybę pripildyti save ir visiškai realizuoti.

Daugiau šia tema skaitykite:

„Po Markso…“

„Ar įmanomas pasaulis be pinigų“