Klausimas. Ar hebrajų kalba yra tam tikra vidurio linija tarp raidžių ir hieroglifų?
Atsakymas. Netyrinėjau dvasinės hieroglifų kilmės. Galiu pasakyti tik viena: visų senovės kalbų pagrindas – žmogaus ryšys su Kūrėju.
Nors hebrajų kalba perteikia visišką ryšį, ir todėl Tora ir kiti dvasiniai šaltiniai duoti ja, negalime sakyti, kad kinų ir egiptiečių hieroglifai, indų ir etiopų raštas ir pan. neperteikia žmogaus ryšio su Kūrėju.
Vis tiek ryšys yra, nes anksčiau bet kuris žmogus, pajautęs, kaip išreikšti savo nuomonę, savo jausmą, gavo šį žinojimą iš Kūrėjo. Jis nekilo žmoguje tiesiog šiaip sau, neaišku iš kur.
Šiuo atžvilgiu bet kuri kalba turi dvasinę šaknį, tik jos visos sugedo arba išnyko. O hebrajų kalba – vienintelė, nepakitusi, ir todėl ja užrašyta Tora ir visos kitos knygos, iš kurių visa žmonija pamažu atskleidė savo dvasinius šaltinius.
Mes tiesiog nežinome šaknų, nežinome, koks bet kurios senosios kalbos teisingas ryšys su Kūrėju. Tačiau ryšys be abejo yra, kitaip nieko neišeitų. Be to, čia įsipainiojo mokslininkai ir savo protavimais, disertacijomis ir t. t. ėmė viską „laužyti“ remdamiesi savo galva. Ir čia, žinoma, iš pirminių visų kalbų šaltinių nieko neliko.
#245527

Iš 2019 m. sausio 6 d. pamokos rusų k.

Klausimas. Kaip buvo sukurtos 22 hebrajų k. raidės?
Atsakymas. Raidė – tai dvasinio indo atspindys, tai noras, kuris kaip nors gali būti panašus į Šviesą. Kitaip tariant, raidė – tai mano noras, mano „aš“, kuris iš savo savybių daro formą, panašią į Kūrėją. Todėl kiekviena raidė – tai tam tikras panašumas į Kūrėją.
Raidžių derinys hebrajų kalboje – tai mano savyje atliekamų pokyčių, kad suvokčiau Kūrėją, seka. Žodis – tai tam tikra mano vidinių veiksmų tvarka.
Jei juos atlieku nuo žodžio pradžios iki pabaigos, tai galiausiai gaunu tam tikrą žinią, tam tikrą ryšį su Kūrėju. Ir tuomet suprantu, koks mano ryšys su Juo. Viena raidė nieko negali atlikti, turi būti bent dvi.
Jei būtume susiję drauge vienu jausmu, tai mums nereikėtų kalbos. Mes tiesiog būtume vienas kitame, tarpusavyje vienas kitam perduotume jausmus, užpildymą, t. y. egzistuotume vienoje plotmėje.
Kartais taip būna tarp žmonių: kai jie itin susiję – jaučia vienas kitą. Tas pats ir kabaloje, bet tik tiek, kiek žmonės susiję tarpusavyje ir su Kūrėju.
Klausimas. Dienų pabaigoje, kai visa žmonija išsitaisys, mums reikės kalbos?
Atsakymas. Ne. Visi kalbės viena kalba – vidinio jausmo kalba. Nebus nei kūno, nei jokių organų, skirtų kalbėti ar atpažinti kalbai. Visos būsenos bus jaučiamos vienoje širdyje.
#244076

Iš 2018 m. lapkričio 19 d. TV laidos „Kabalos pagrindai“